Visas keturias Jurgos Žąsinaitės knygas esu skaičiusi itin atidžiai, su pieštuku rankoje. Ne vakarais, kai knyga neša sapną, bet rytais, kai dėmesys ir reiklumas itin įtempti, o iš lėto besisklaidantys sapnai – kaip kokie debesys – padeda jausti skaitymo malonumą.
,,Akmeniniai Avondalio namai“(2008), ,,Azuritijos kardinolai“(2017), ,,Memento Grodno“ (2019), ,,Pertako piemuo“ (2021) – štai keturios Jurgos knygos. Šį kartą daugiausia kalbėsime apie pastarąją, pasirodžiusią šių metų rudenį, išleistą Utenoje, ,,Kamonados“ leidykloje, paremtą A. ir A.A. Avižienių labdaros ir paramos fondo.
Rašytoja Jurga Žąsinaitė turi retą savybę: kiekvienoje knygoje ji yra ištikima sau, savo vertybėms (labiausiai – jurgiškai, neatkartojamai leksikai, kupinai naujadarų ar retenybių), o kartu – moka keistis, stebinti, net tapti neatpažįstama.
Galbūt tas keturių knygų skirtybes lemia geografinė įvairovė, istoriniai ypatumai. Būtų įdomu į šiuos tyrinėjimus pasikviesti žemėlapių piešėją,
kuris ar kuri būtų su Jurga vieno kraujo, vienos genties. Tik toks žmogus sugebėtų nubrėžti Jurgos aprašytąsias vietas – ir realias, kurias dauguma mūsų yra lankę, ir menamas, atrastas knygų autorės. Nuo tų menamų vietų ji tartum atitraukia rūko užuolaidą, pasikviesdama mus visus, tačiau neilgam – čia pat ją ir užveria.
Žmogus, braižąs ir piešiąs Jurgos Žąsinaitės miestus, kaimus, salas ir žemes neprivalo būti aristokratas, o vis dėlto svarbu, kad jo gyslomis tekėtų mėlynas kraujas – toks, kokie būna ežerai ir kiti vandenys, atspindintys aukštą dangų. Be ežerų, upių ir jūrų Jurga Žąsinaitė ir jos tekstai tiesiog neįsivaizduojami. Svarbiausi jos vandenys – Rubikių paežerėje, juk būtent šio ežero pakrantėje išaugo, ten gyvena jos tėvai.
O dar tas piešėjas privalėtų mokėti ne tik lietuvių kalbą, idant iš tiesų suvoktų Jurgą Žąsinaitę. Svarbi dar viena – vadinu ją gamtos kalba. Šiuo metu – spalio mėnesį – ji itin juntama, girdima, stiprių asmenybių mėgstama.
Kalbėdama apie Jurgą ir jos ,,Pertako piemenį“ Anykščių bibliotekoje, prašiau įsivaizduoti, kas nutiktų, jei į knygos pristatymą sugužėtų visi aprašytieji asmenys. Jų būtų daug – juk tai dvylikos novelių rinkinys! Ar jie sutartų, ar suprastų vieni kitus? Tokie skirtingi – ir profesorius, ir plytinės darbininkė ar darbininkas, ir mokytoja, ir – tiesiog vietos sau nerandą asmenys. Taip, tikriausiai taip –
jie susikalbėtų ar bent jau nesipeštų. Nes knygoje (bent jau man) aiškiai ir raiškiai skamba penki žodžiai iš novelės ,,Mylimasis“. Štai jie: ,,Man rūpi kaip jūs gyvenat“. Jurga Žąsinaitė ir tikrai yra tokia rašytoja, kuriai rūpi kiekvienas, pakviestas į knygą – pagrindinis ar šalutinis, padedantis išlaikyti pasakojimo giją ar tik šmėstelintis viename kitame epizode.
Toks, smagiai šmėžuojantis, yra kaukutis. ,,Jis yra iš tylos. Jo tyla dunkso už begalybės yrių, niekam nežinomoj saloj“. Matyt, kaukutis gerokai ,,kaltas“ ar bent dėtas, kad skaitytojos ir skaitytojai neria į Jurgos knygas, reikalaujančias ne tik gamtiško, vandeningo kraujo, bet ir nemenko išsilavinimo. Juk rašytoja – ir filologijos mokslų daktarė, senosios literatūros žinovė.
Žmonės, skaitę pirmąją Jurgos Žąsinaitės knygą ,,Akmeniniai Avondalio namai“, galbūt ir nujautė, kad esama autobiografinių momentų. Ne apie gimtąjį Rubikių ežerą ten rašoma, bet apie jūrą, o vis tiek – akcentuojama žmonių atskirtis ir nuo didelių miestų, ir nuo daugeliui įprasto gyvenimo būdo, ir nuo to, ką esame linkę vadinti sociumu.
Dabar jau Jurga Žąsinaitė tą autobiografiškumą mielai pripažįsta. Man svarbu pabrėžti, kad šis prisipažinimas – augančios, pasitikėjimo savimi įgyjančios autorės bruožas. Avondalis – sumanytas vietovardis. Pertakas –
konkreti, anykštėnams žinoma vieta.
Tų atpažįstamų vietų ketvirtojoje knygoje jie ras daug, labai daug. Tai gali tapti savotišku skaitančiojo tolerancijos egzaminu: ar patikės, kad būtent ten ir tada tikrai galėjo nutikti Jurgos aprašytos istorijos?
Kaip bežvelgsi, keliaudama iš Avondalio į Pertaką, Jurga Žąsinaitė apsuko svarbų jai ratą. Tikėtina, kad tų ratų, o gal ir ne ratų, gal susitinkančių ir išsiskiriančių geležinkelių, gal ramių stiprių yrių rašytojos gyvenime dar bus ir bus.
Gintarė Adomaitytė
www.menobangos.lt
„Šilelis“ Nr.44, 2021-11-06
Šaltinis: Nyksciai
