Poeto Jono Aisčio klubo „Katarsis“ nariai gražų rugpjūčio pabaigoje aplankė sunkiai sergantį Justiną Aleksandravičių, jo namuose. Justinas yra nuolatinis Jono Aisčio muziejaus finansinis rėmėjas, nuo pat muziejaus įkūrimo dienos. Jis daug metų finansiškai rėmė visus renginius, skirtus dėdei Jonui Aisčiui, dalyvaudavo visose poeto tėviškės tvarkymo talkose, perdavė daug vertingų eksponatų Jono Aisčio muziejui, apmokėdavo leidybą. Justino iniciatyva ir asmeninėmis lėšomis buvo išleistas 2004 metų kalendorius, skirtas Jono Aisčio 100posioms gimimo metinėms pažymėti. Justinas aktyviai susirašinėjo su dėde poetu Jonu Aisčiu, siuntė knygas ir taip pat gaudavo pats.
Jonas Aistis laiškuose seseriai Mikalinai labai šiltai atsiliepė apie jauną ir ambicingą jaunuolį, kuris baigęs studijas tapo teisininku ir nuėjo ilgą profesinį kelią, iki teisėjo pareigų. Poetas stebėjo vertino jaunojo sūnėno gyvenimą, džiaugėsi jo pasiekimais.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2004 metais išleido Jono Aisčio laiškus. Skaitau kruopščiai parengtą knygą: koks buvo Jonas Aistis atsivers laiškuose? Įspūdinga knyga. Ji didžiąja dalimi gimė Jono Aisčio žmonos Aldonos pastangomis. O parengė šią fantastišką knygą Vytautas Kubilius: tai fundamentalus veikalas, jį visada skaitys vis naujos lietuvių kartos. Savo laiku ir Aistis, ir jo žmona Aldona suprato: laiškai tai istorinė atmintis, jie išsaugo dalelę žmogaus gyvenimo, paaiškina ir vidinę poeto kūrybos kaitą, kitu būdu leidžia išlikti. Nes laiškas yra kūrinys, mokėjimas mąstyti raštu, sugebėjimas užrašyti gyvenimą. Ir gautus, ir savus laiškus J. Aistis saugojo (visus rašė dviem egzemplioriais…), turėjo jų kartoteką. Gaila, dabar mes laiškų rašome nedaug. Ir jų nesaugome, gal ir be reikalo.
Laiškai seseriai vienuolei Mikalinai širdingi. Jie nesimatė trisdešimt metų. Juose sukaupta daug šilumos, apmąstymų, švelnumo, šviesios gyvenimo išminties. Seseriai Mikalinai skirtus laiškus, slėpdamasis nuo tarybinio saugumo, pasirašinėja dėdės Jono Rasiulevičiaus pavarde. Tik paskutiniame laiške (keli mėnesiai prieš mirtį) nusiima kaukę. 700 puslapių knygoje prieš akis prabėgo beveik pusė amžiaus žmogaus gyvenimo, žmogaus sielos atsivėrimų. J. Aisčio laiškai galėtų būti graži metafora apie žmogaus likimą. Juose svarbi gyvenimo konkretika, bet dar labiau – svarbus žmogaus ir tautos likimo apmąstymas, požiūris į žmogų. Jonas Aistis buvo vienišius – bet labai mylėjo savo šeimą, o taip pat ir gimines. Laiškuose seseriai jis klausinėja apie Lietuvoje likusius giminaičius, domisi jų
likimais, džiaugiasi jaunosios kartos pasiekimais. Iš laiškų seseriai matome, kad ypatingai daug dėmesio jis skyrė Justinui Aleksandravičiui.
Priminsiu Justino šaknis. Kazimieras ir Marijona Aleksandravičiai susilaukė 8 vaikų: Juozas (1902-1995), Jonas (Aistis, 1904-1973), Veronika (1906-1999), Anastazija (1908-1982), Zuzana (1910-1910), Marijona (1913-2003), Jadvyga (1914-1916)), Eleonora (1917 -2013), Mikalina (1920-2010). Jauniausios seserys tapo vienuolėmis kazimerietėmis.
Vyriausias brolis Juozas Aleksandravičius (1902-1995) ir Ona Šriupštaitė (1913-1969) sulaukė keturių vaikų: tai Justinas (1940) – Regina Kunigelytė-(1945): dukros Dalia (1970), Aistė (1974). Jonas (1942-2003) – Genovaitė Pabiržytė (1948, vaikų neturėjo). Juozas (1954) -Regina Janušauskaitė (1958): vaikai Vakarė (1982), Simonas (1984). Danutė (1958 ): sūnus Vaidas (1990).
Justinas Aleksandravičius gimė 1940 metais lapkričio 6 dieną Mūro Strėvininkuose, Kaišiadorių rajone. Gyvena Rumšiškėse. Baigė Vilniaus universitetą 1968 metais. Dirbo advokatūroje, Kauno apygardos administraciniame teisme advokatu, teisėju. Buvo išrinktas į Vilniaus miesto sąjūdžio Tarybą, Piliečių chartijos valdybą, yra Jono Aisčio muziejaus tarybos narys. Šiuo metu kartu gyvena ir buityje padeda sesuo Danutė Aleksandravičiūtė. Ji gimė 1958 metais vasario 23 dieną Mūro Strėvininkuose, Kaišiadorių rajone. Dailininkė, ilgus metus dirbo Vilniaus Komponentų gamykloje dailininke-apipavidalintoja. Baigė Kauno Stepo Žuko technikumo dailės skyrių (vakariniame fakultete). Stažavosi Rygoje. Mirus mamai, 18 metų pradėjo prižiūrėti tėvą ir slaugė jį iki mirties. 1990 metais gimė sūnus Vaidas. Jis gyvena Anglijoje. Danutės pomėgiai: tapyba, menas, knygos, darbas žemės ūkyje, sode, egzotiškų gyvūnų bei paukščių auginimas, kulinarija, kelionės.
Straipsnio autorė: dr. Valentina Šereikienė
