Vienas įdomiausių ir mažiausiai žinomų Jono Aisčio kūrinių… Jono Aisčio laiške Antanui Vaičiulaičiui rašoma apie pradėtą kurti „Eglę žalčių karalienę“.
Sužinojau, kur Lietuvoje yra saugojamas Jono Aisčio kūrinys „Eglė žalčių karalienė: Penkių veiksmų pasaka“. Ėmiausi žygių gauti rankraščio faksimilę ir man pavyko. Retų rankraščių, istorinių leidinių faksimilės dažniausiai yra daromos išsaugojimo ateities kartoms bei mokslinių tyrimų tikslais. (Tiems, kas domisi, galite kreiptis pas Poeto Jono Aisčio klubo „Katarsis“ prezidentę Karoliną Povilaitienę Rumšiškėse).
Antaną Vaičiulaitį su Jonu Aisčiu siejo artimas dvasinis ryšys. Jie užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, leido savo knygas Kaune, susitikdavo, kalbėjosi apie kūrybą.
Jono Aisčio „Eglė žalčių karalienė, penkių veiksmų pasaka“ buvo parašyta 1940 metais Grenoblyje, Prancūzijoje. Tituliniame lape jo žmona Aldona įkėlė pastabą, kad perrašė rankraštį 1984 metais, lapkričio mėnesį. Antanui Vaičiulaičiui Jonas Aistis rašė: „Bet aš rašau. Rašau Eglę, Žalčių karalienę. Vedamoji mintis, maždaug, gali paaiškėti iš šio ketureilio, tai yra Žilvino replikos:
Kam tu man, brangus dievuliau
Kam vertei į glitų žaltį,
Palikai žmogaus troškimą,
Ilgesį, akis ir norus!..
Vadinasi, žaltys esmi aš pats. Du veiksmu jau parašiau. Ir trečias jau pradėtas. Visa man aišku, bet skubėti nenoriu; nors antras veiksmas labai nepatinka, bet taisysiu tik visa dalyką fiziškai parašęs. Pasaka (ją žinai), kaip pasaka. Aš jo nežeidžiu, tik pridedu penktąjį veiksmą. Tai bus „Deus ex machina“ – dausos. Eglė prakeikia vaikus. Pasaka baigta, bet mitas nepabaigtas (galop, tai galima susekti iš variantų ir tūlų pasakos dalių). Vaidinimui reikia, kad iškiltų Žilvino rūmai, nes prakeikimas buvo sąlyginis ir neamžinas. Iš to prakeikimo iškyla žalčio karalystė ir jis pats – jau žmogus, geriau, vėlė. Jis aprauda savo šeimą, pavirtusią medžiais, bet tuo tarpu atsiveria „vėlių varteliai“ ir jį Eglės giminė kviečia į savo ratą. Ir taip iš medžių išeina prakeiktųjų vėlės ir eina į dangų, kur laimė, himnas, feerija.
Beje, mano pirmas veiksmas prasideda atsisveikinimu tarp Eglės ir Žalčio, einant motino lankytų. Jei būčiau tikras, kad nežūtų – atsiųsčiau pasiskaityti. Gal tai bus gražiausia, ką būsiu parašęs. Sunkumų jaučiu su Drebulėle. Ji vaikas. Ji negali daugiau prikalbėti nei 20-30 eilučių per visą dalykėlį. Ir ji turi būti šviesus, šviesiausias šioje pasakoj asmuo. Joje bus įkūnytas mano kraštas (geriau įasmenintas), žmogus ir dar kažkas, šviesus spindulėlis ir mano gyvenime, dėl to aš ir knygos pradžioje įrašiau „io la conoscevo bene, da ragazza“. Dėl to šis dalykas turi džiaugsmingai baigtis – ji Lietuva.“
Salomėjai Nėriai išleidus poemą „Eglė žalčių karalienė“ (1940), Aistis toliau nerašė. Jis pradėjo trečią dalį ir parašė vos kelis lapus…Motina parsiveda išsiilgusią namų Eglę ir jos vaikus. Pagal Joną Aistį, labiausiai norėjo aplankyti senelę mažoji Drebulėlė. O broliams ir seserims, svečiams ir jaunimui rūpi linksmybės, šokiai ir dainos – iki ryto.
Šioje vietoje pasaka nutrūksta.. Labai gaila, žinoma…
Pirmoje dalyje Žilvinas pamilo Eglę… Antroje dalyje Poetas pasakoja Eglės Motinai Senelio lūpomis, kad sykį buvo garsi ir turtinga karalystė. Bet ji buvo užkeikta su visais žmonėmis: jie visi iki vieno paversti į žalčius. Kaltas dėl to – karalius. Ką tokio padarė karalius, kad visa tauta buvo prakeikta? Jonas Aistis pasakoja: karalius dažnai keliaudavo su visu dvaru. Sutemo, reikėjo sustoti nakvynės. Liepė karalius sukurti ugnį – ne vieną, kelis kaitrius lauželius… Užsidegė samanos ir sudegė visi gyvenę žalčiai. O žmonėms teko prakeiktiems gyventi žalčių pavidale.
Ir šis piktas ir neprotingas karalius turėjo vienintelį sūnų, kuriam ir atiteko prakeikimo našta. Šalis nugrimzdo į ežero dugną. O karalaitis tapo žalčiu ir pamilo Eglę.
Jonas Aistis sukūrė nuostabų užburtojo Žilvino – Žalčių karaliaus paveikslą. Ne jis kaltas dėl užkeikimo. Žilvinas – kilnus, jautrus, išmintingas. Deja, nors jis numatė savo tragišką baigtį, jis negalėjo priešintis Apvaizdai.
Straipsnio autorė: dr.Valentina Šereikienė, rašytoja
