Nesvarbu, ar jums 5, 25, ar 40 metų, jeigu jūs – mama, jūsų užduotis nesikeičia: jūs priimate jausmus, padedate atsikratyti baimių, suteikiate stabilumo. Be jūsų to niekas nepadarys. O be šito žmogui sunku gyventi. Nesulaukdamas jūsų paramos, vaikas pats pradeda ją kurti, bet kadangi jo niekas nemokė, kaip tai daryti, jo strategijos dažnai nepasiteisina: užpuola ligos, neurozės, nemalonumai gyvenime.
Kodėl visa tai pasakoju, paklausite. Ogi todėl. Apie žmogų, kuris gavo tėvų palaikymą, sako: „Niekas jo (jos) negriebia“ arba „Nusipurtė ir nuėjo“, arba „Gimė su marškinėliais“ ir t. t. O skundai, ligos, bloga savijauta ir nesibaigiantys nemalonumai – tai ne likimas, o pagalbos prašymas, bandymas rasti pusiausvyros taškus.
Sulaukus bet kokio amžiaus būna momentų, kai kas nors turi suteikti paramą. Net jeigu turi tūkstančio žmonių pagalbą, reikalinga tūkstantis pirma, nauja. Idealiausia, jei ją suteikia tėvai. Jei tėvų nėra arba jie negali to duoti, nes patys neturi paramos, tai gali padaryti draugai, sutuoktinis ar psichoterapeutas, laikinai užimdami jūsų tėvų vietą.
Sutuoktiniai tai gali daryti iš eilės – aš tave palaikysiu dabar, t. y. turiu laisvos energijos, o vėliau – tu mane, kai tu turėsi resursų, o aš ne. Būtina tai daryti iš eilės, antraip nuolat palaikantysis rizikuoja „priaugti“ prie tėvų vietos. Tuomet kyla seksualinių problemų (kaip miegoti su tuo, kuris yra „tėvas“? Su tėvais juk nemiegama), kyla nuoskaudos ir pretenzijos.
Jeigu jūs – mama, rūpintis savo vidine erdve, į kurią gali ateiti vaikas ir atsinešti jausmus. Jūs jų neišsigąsite, nenuvertinsite („nejaugi verta verkti dėl tokios smulkmenos“), nepabėgsite prisidengusios užimtumu ar liga („mamai bloga/mama užsiėmusi, vėliau“) ir neužsipulsite vaiko, išliedamos jam savo negatyvius jausmus.
Ir galiausiai itin svarbus dalykas. Kartais mamos palaikymą painioja su „duoti“ ir „imti“, vadinasi, painioja vaidmenis. Būna taip, kad mama pati užaugo nepatyrusi tėvų palaikymo ir dabar dalijasi su vaiku jausmais, „kad mūsų santykiai būtų grįsti pasitikėjimu, o ne taip, kaip man buvo su mama“. Kai kurios mamos didžiuojasi, kad su vaikais yra „draugai“ ir apie viską vienas kitam pasakoja.
Tuomet klausiu, o kas gi pas jus yra mama? Jeigu vaikas žino apie jūsų emocines ir kitas problemas, ar jis turi resursų jums padėti? Ar turi jėgų susitvarkyti su bejėgiškumu, kurį jaučia matydamas jūsų kančias ir negalėdamas jų nutraukti? Ir ar privalo tai daryti? Žinoma, kad ne, sako mama, jis nieko neprivalo! Bet kuo mažesnis vaikas, tuo jis egocentriškesnis (vaikui tai yra normalu) ir jis suvokia, kad viskas, kas vyksta, vyksta tik per jį ir dėl jo.
Ar visiškai neverta kalbėti apie jausmus?
Kalbėti. Bet tik apie tuos, kurie tiesiogiai susiję su dabartiniais įvykiais, kurių centre esate jūs ir vaikas. „Išsigandai petardos? Aš irgi išsigandau, bet jau nusiraminau. Ateik, aš tave apkabinsiu.“ „Dabar negaliu su tavim piešti, neturiu nuotaikos, noriu pasėdėti ir nurimti. Vėliau papiešime.“
Ir jokiais būdais nesakyti: „Močiutė tik apie save ir galvoja, jai visiškai nereikalingi anūkai!“ arba „Tavo tėvas nenori manęs išklausyti“, arba „Jei nepadarysiu šio projekto iki penktadienio, bus katastrofa.“
Iš jūsų dviejų mama esate jūs, tai jūs sugeriate vaiko jausmus, o ne jis – jūsų. Norite pasiskųsti, kad jus apkabintų? Skambinkite savo mamai. Arba draugei. Paverkšlenkite vyrui, žmonai, seseriai, krikšto mamai, mylimam dėdei. Arba apsilankykite pas psichologą, nueikite į bažnyčią arba sporto salę. Jie dideli, didesni už jus arba tokie patys kaip jūs ir turi vietos jūsų jausmams. Vaikas – mažas, jame nėra vietos jūsų jausmams. O jumyse jo jausmams vietos yra. Prašau, nepainiokite šito.
Ir rūpinkitės savimi. Tai – jūsų pareiga.
