Kad ir kokias protingas teorijas bandytumėme pasitelkti norėdami paaiškinti mūsų gyvenimo įvykius, esame pasmerkti visus juos patirti ir išgyventi. Protu su vienu ar kitu įvykiu galime nesutikti, tačiau vienaip ar kitaip, mums vis tiek teks su jais susidurti, rašo savo straipsnyje igumenas Eumenijus.
Nėra psichologinių metodų, technikų, vaistų, kurie galėtų padėti greitai užglaistyti situacijas, susijusiais su išsiskyrimu su kadaise mylimu žmogumi. Sąžiningi psichologai tokiais atvejais pripažįsta savo bejėgiškumą ir sako: „Tai reikia išgyventi“.
Psichologas gali tik pastūmėti žmogų imtis ryžtingesnių veiksmų ieškant ir lydėti jį šiame kelyje, kad jis neprisidirbtų, tačiau pati meilės kibirkštis yra niekam nepavaldus stebuklas.
Pirmiausia, svarbu pažymėti, kad egzistuoja „akla“ meilė, kupina aistros, biochemijos ir beprotybės. Ji atsiranda tam, kad spėtų transformuotis į „reginčią“ meilę. Toliau noriu pateikti pastarosios pavyzdį.
Mano gero draugo tėvams nutiko tokia istorija. Kai jam buvo 11-12 metų, jo tėvas pradėjo lankytis pas kaimyne „taisyti maišytuvo“. Maišytuvas lūžo labai dažnai. Kone kasdien po 2-3 valandas jį taisydavo. Du mėnesius. Pasitaikė itin nepatvarus maišytuvas… Vieną dieną grįžo ir pasakė savo žmonai:
„Ira, aš išeinu“.
„Kur?“
„Nuo šiol gyvensiu su Liuba“.
Ir ji paleido jį.
Ką reiškia „paleisti“? Tai reiškia paleisti psichologiškai, viduje, ekonomiškai – visais lygiais. Aš jos klausiau: „Irina Petrovna, kaip Jums tai pavyko?“ Ir ji atsakė: „Su juo buvau laiminga 15 metų. Ir man to gana. Jeigu dabar jam yra svarbu būti laimingam ne taip, kaip aš suprantu, o kaip supranta ir nori jis, tebūnie. Iki paskutinės savo dienos būsiu dėkinga už tai, ką jis jau man davė“.
Man atrodo, kad kartais meilė yra žmogaus paleidimas bent jau veiksmų ir poelgių lygmenyje: nesivelti, nesilaužti, nelysti su savo manipuliacijomis į jo gyvenimą. Tiesiog palikti žmogų ramybėje.
Tikroji meilė moka paleisti.
Jeigu mylimojo žmogaus atvaizdas neduoda ramybės, mus persekioja, jausmai drumsčia protą, mintyse dar kartą jam padėkojame ir paleidžiame. Vis iššokančiam atvaizdui kaip mantrą, kaip burtažodžius, galime kartoti:
„Ačiū tau už tai, kad buvai mano gyvenime. Aš tave paleidžiu“.
Taip pat dėkojame Dievui už šią situaciją – ir paleidžiam žmogų. Dėkingume slypi galinga gydomoji galia.
Jeigu žmogus jau pasitraukė iš mūsų gyvenimo, o mes vis dar sprendžiame „sugrįš ar ne?“, „kaip susigrąžinti?“, „gal dar kartą pakalbėti?“, tada greičiausiai, mes mylime savo jausmus žmogui, o ne jį patį, nes jis juk nesirenka būti su mumis.
Buvo atvejis, kai man teko konsultuoti vyrą, kurį paliko jo mergina. Jis buvo ant labai rimtos dvasinės krizės slenksčio, net niurzgėjo prieš Dievą. Mes labai ilgai mokėmės paleisti. Papasakojau jam istorija apie tai, kaip vienas rašytojas kartą pagavo laukinį kojotą ir prirakino jį prie grandinės. Kojotas ilgai veržėsi į mišką, įsibėgėjęs bandė nutraukti grandinę, antkakliu iki kraujo nusitrynė kaklą. Tokia yra jo veislės, nesutinkančios su nelaisve, savybė. Ir rašytojas suprato: jeigu myli – paleisk.
Jeigu šis kojotas iš tikrųjų tavo, jis sugrįš. O jeigu ne – niekada nebus su tavimi laimingas.
Jeigu esi „įstrigęs“ ir apsėstas išsiskyrimo skausmo ir tragedijos, reikia valios pastangomis išmokti persijungti nuo įkyrių minčių ir įsitraukti į gyvenimą „čia ir dabar“. Pavojingiausia šioje būsenoje būtų skubiai ieškoti kito „objekto“, kad užsimiršti intensyvių minčių sūkuryje. Kai jaučiamas „įsimylėjimo nervo“ uždegimas, neskubėkite ieškoti „meilės“ kitame.
Pailsėkite, šiek tiek atvėskite nuo meilės karštinės, grįžkite prie savo normalios, įprastos būsenos. Jeigu širdyje dar gyvas kito žmogaus atvaizdas, naujas įsimylėjimas tebus bandymu perkelti naujam žmogui jausmus, susijusius su ankstesniu partneriu.
Ir jeigu mes pasitikime Dievu, tai kai Tėvas atima iš mūsų mylimą žaislą, mes atpalaiduojame kumščius, suvokdami, kad Dievas žino geriau, ko mums dabar reikia. Netikintis žmogus gali įsiklausyti į savo gelmes medituodamas, pamatyti situaciją žemiškojo gyvenimo perspektyvoje…
Noriu padrąsinti visus mylimuosius, kuriuos paliko ar atstūmė. Jei mylimas žmogus gali jus palikti, tai likimas visada liks. O jei kas nors išėjo iš jūsų gyvenimo, vadinasi tai ne jūsų likimas. Jūsų likimas, jūsų traukinis niekada jūsų nepaliks.
