Kaip kalbėti apie prekybą žmonėmis, kad stiprėtų vyrų, moterų, vaikų, paauglių ir senjorų sąmoningumas ir budrumas šių nusikaltimų atžvilgiu? Kas galėtų profesionaliai ir etiškai rašyti šia jautria ir dažnai iš tolo aplenkiama tema? Nacionalinė asociacija prieš prekybą žmonėmis (NAPPŽ) 2023-iesiems metams prevenciją ir profesionalų viešą kalbėjimą apie PŽ keliamus iššūkius įsivardijo prioritetinėmis veiklomis. Taip gimė projekto „Strengthening an Interactive Media Narrative of Anti-Trafficking in Human Beings“ (liet. „Stiprinant interaktyvų žurnalistinį naratyvą prekybos žmonėmis tema“) idėja. Sumanymą išpildyti – atlikti 4 žurnalistinius tyrimus PŽ tema, bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), teikiančiomis kompleksinę socialinę pagalbą (KSP) asmenims, nukentėjusiems nuo PŽ, pasikvietėme 3 profesionalius žurnalistus ir 3 žurnalistikos studentes. Kalbamės su būsimosiomis žurnalistikos profesionalėmis apie šiandieninį PŽ naratyvą Lietuvos žiniasklaidoje, apie merginų motyvaciją dirbti šiame projekte bei kaip, jų manymu, profesionalus ir etiškas kalbėjimas šia socialiai jautria tema prisidės prie PŽ prevencijos ir kitų socialinių bei institucinių pokyčių Lietuvoje.
Kur galima rasti patikimą informaciją apie PŽ atvejus Lietuvoje? Dažniausiai – tik kriminogeninės situacijos ataskaitose ar policijos veiklos suvestinėse. Tačiau jei nedirbi teisėsaugos institucijose ar NVO, veikiančiose žmogaus teisių bei socialinėje srityse, tikimybė sužinoti apie PŽ išlieka skaitant nebent kriminalinių aktualijų naujienas žiniasklaidoje. Deja, tokiose rubrikose įprastai teks susidurti su stereotipiniu naratyvu apie PŽ: „auka – pati kalta“, „jaunimas neatsakingai priima visus pirmus pasitaikiusius pasiūlymus“, „prekiautojai žmonėmis – tik iš stambių kriminalinių grupuočių“, „gerų, socialiai tvarkingų žmonių (šeimų) tai neliečia“, „auka“ ir „nusikaltėlis“, matyt, pinigų nepasidalino, todėl ir kreipėsi į policiją dabar“. Vienareikšmiškai sunku pasakyti, ar šie ir panašūs stereotipai yra grynas visuomenės nuomonės atspindys, ar greito vartojimo produktai, gaminami taupant laiką įsigilinti į PŽ psichologinius, kultūrinius, teisinius bei kitus niuansus.
Vieną dažniausiai pasitaikančių PŽ naratyvo stereotipų Lietuvos žiniasklaidoje bei visuomenėje įvardija JULIJA STANKEVIČIŪTĖ, projekto dalyvė, 2-o kurso žurnalistikos studentė, NARA žurnalistė ir fotografė: „Žiniasklaidoje ir visuomenėje Lietuvoje matoma daug aukos kaltinimo (angl. victim blaming). Juk net neapmąstydami situacijos, kaltiname, neretai – užgauliojame – ir „nužmoginame“ asmenis, kurie tampa PŽ aukomis, pavyzdžiui, seksualinio išnaudojimo tikslais. Pozityvu yra tai, kad mūsų žiniasklaida skiria dėmesio tam tikroms PŽ temoms – migrantų išnaudojimo darbui ir vaikų išnaudojimo įvairiais tikslais. Tik kartais pasakojamoms ar rodomoms istorijoms trūksta gylio“.
Priešingai nei Julija, kita projekto dalyvė EMILIJA POCIŪTĖ, 3-io kurso žurnalistikos studentė, savo žurnalistinę praktiką beveik metus laiko realizavusi vienoje reklamos ir komunikacijos agentūroje, negalėjo prisiminti konkretaus analitinio straipsnio PŽ tema, kuris pastaruoju metu būtų pasakotas nacionalinėje ar regioninėje žiniasklaidoje: „Kol kas PŽ temos dažniausiai atskleidžiamos tik naujienų sraute pranešant apie konkrečius įvykius, tačiau publikacijų, skiriančių daugiau dėmesio priežastingumui, trūksta. Visgi, atrodo, kad nuo karo bėgančių ukrainiečių istorijos „išjudino“ šias problemas, po truputį randasi daugiau analitinių publikacijų.“ Būtent tai ir sužadino Emilijos smalsumą ir norą prisidėti prie NAPPŽ projekto: „Kai perskaičiau skelbimą, kviečiantį kartu su profesionaliais žurnalistais ir NVO atstovais atlikti žurnalistinius tyrimus PŽ tema, supratau, jog dar niekada tete-a-tete nebuvau susidūrusi su šiuo reiškiniu: savo artimoje aplinkoje – džiaugiuosi – negirdėjau apie tokius atvejus. Prekybos žmonėmis sąvokoje telpa daug daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, todėl norisi suteikti tą „antrą žvilgsnį“ kitiems ir parodyti temos aktualumą čia, Lietuvoje.“
Dar tik planuodami projektą tikėjome didžiuliu poreikiu mūsų šalies viešąją erdvę papildyti profesionaliu, informatyviu ir etišku naratyvu apie PŽ. Pristatydami projekto idėją Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadai Vilniuje, diskutavome apie mūsų tikslą suburti kelias komandas, kurios skirtingais žiniasklaidos kanalais objektyviai, atsisakydami stereotipų, gerbdami PŽ aukų ir jų šeimų privatumą, papasakotų apie PŽ kompleksiškumą. Siekiant efektyvios prevencijos vien atvejų ir faktų konstatavimo neužtenka – reikalinga rašyti ir kalbėti apie naujausias prekiautojų žmonėmis manipuliacijų technikas, identifikuoti socialines grupes, kurias dažniausiai šių nusikaltimų vykdytojai stengiasi įtraukti į PŽ, bei aiškiai pateikti informaciją, kur kreiptis pagalbos, jei patenki pats arba patenka tau artimas asmuo, giminaitis, bendruomenės narys į PŽ, dar kitaip vadinamos – modernios vergovės – situaciją.
Trečioji projekto dalyvė – ERNESTA ONUSAITYTĖ, studijuojanti žurnalistiką 3-iame kurse, taip pat atkreipė dėmesį, jog nors straipsnių PŽ tema galima atrasti, tačiau žurnalistinių tyrimų šia tema pasitaiko retai: „Manau, kad išsamių tyrimų šia tema Lietuvoje trūksta, o visuomenei svarbu paaiškinti, kaip PŽ vyksta ir kaip arti to kiekvienas iš mūsų galime atsidurti. Su komanda norime išsiaiškinti, kaip vyksta PŽ ir kontrabanda žmonėmis, kas už to slepiasi ir kaip tai veikia. Visuomenė turi apie tai daugiau sužinoti, kad patys netaptų aukomis. Manau, jog kiekvienam pravartu domėtis socialinių iššūkių bei žmogaus teisių temomis.“
Teisėsauga susiduria su iššūkiais tirdama PŽ nusikaltimus dėl jų „užslėptumo“, įpainiojimo į kitų nusikaltimų aplinkybes ir kontekstus, dėl prekybos žmonėmis organizatorių bei vykdytojų gebėjimo manipuliuoti PŽ aukomis taip, kad net ir nukentėjęs asmuo ima neigti savo skriaudą, o skriaudėjus pradeda teisinti. Įvertinant PŽ atvejų sudėtingumą, galbūt ir ne kiekvienas žurnalistas drįsta imtis PŽ temos ar atlikti nuoseklų tyrimą: tikėtina, jog susidurs su iššūkiais rinkdamas medžiagą, bandydamas iškonstruoti ir papasakoti visą istoriją.
Tačiau Julija nedvejodama priėmė tokį iššūkį: „PŽ tema Lietuvoje dažnai atsiduria tarp eilučių – neįvardinta, nepastebėta arba negalima atskleisti. Būtent dėl to labai norėjau į ją pasižiūrėti iš arčiau, giliau, pabandyti tiksliau suvokti realią PŽ situaciją šalyje. Man svarbu atskleisti tai, ką visuomenė turėtų žinoti, o vėliau – galėtų apsisaugoti priimdama teisingus sprendimus.“ Jos nuomone, pagrindinė žurnalisto darbo užduotis yra suteikti visuomenei galimybę žinoti. Tokį tikslą kelia ir NAPPŽ šiame bendradarbiavimo su žurnalistais projekte. Julijos žodžiais tariant: „Šiuo projektu tai ir darysime – informuosime. Žinojimas suteikia žmogui galimybę susiformuoti savo požiūrį, geriau suprasti tai, kas vyksta aplink mus ir už mūsų valstybės ribų. Žinojimas taip pat paskatina kelti tokius klausimus, kaip: „Koks mano vaidmuo sąryšium su PŽ problema? Ką aš galiu dėl to padaryti kitaip? Ar pastebiu PŽ atvejus, apie kuriuos rašoma?“. Akivaizdu, jog PŽ didžiąja dalimi vyksta pogrindyje, tad žurnalistiniai tyrimai ir panašūs projektai suteikia žmonėms galimybę žinoti“.
Tikriausiai ne vienam skaitančiam norisi „įpilti“ saują kritikos: „Atlikę 4-is žurnalistinius tyrimus, darbo komandos išsiskirstys, kažkas paskaitys tekstus, išgirs audio įrašą, daugumai greičiausiai praslys ši informacija pro akis kitų naujienų sraute. Kažin, ar kas pasikeis PŽ situacijoje?“ Todėl NAPPŽ suformulavo ilgalaikius tikslus ir prevencijos tvarumo koncepciją. Trumpojo laikotarpio tikslas – 4-i žurnalistiniai tyrimai, skirtingomis PŽ temomis ir intensyvus jų viešinimas siekiant efektyvesnės PŽ prevencijos. Ilgojo laikotarpio tikslas – nuolatinis bendradarbiavimas su nacionalinės ir regioninės žiniasklaidos atstovais, profesionaliai ir etiškai viešinant PŽ atvejus, prekiautojų žmonėmis taktikas ir schemas, informacijos pateikimas apie KSP prieinamumą skirtinguose regionuose Lietuvoje. Pagrindinė priežastis, dėl kurios projekto veikloje pasiūlėme dalyvauti žurnalistikos studentams, tai – NAPPŽ siekis dalintis informacija ir sudominti būsimuosius profesionalus domėtis socialinių iššūkių – o ypač PŽ – temomis tam, kad šios neliktų paraštėse.
Emilija įsitikinusi, jog galime pasiekti ir dar vieną tikslą šio projekto kelyje: „Neabejoju, jog bent dalis visuomenės daugiau sužinos apie PŽ aktualumą ir mastą. Tai jau yra pokyčio dalis. Vis dėlto aš tikiu, jog atlikti ir paviešinti žurnalistiniai tyrimai paskatins atkreipti atsakingų institucijų dėmesį į egzistuojančias teisėsaugos ar socialinių reikalų srities spragas“.
4 žurnalistinius tyrimus, atliktus trijų komandų, publikuosime gegužės – birželio mėnesiais LRT naujienų portale, savaitraštyje „Savaitė“ ir atsakingos žiniasklaidos portale NARA.
Už galimybę prisidėti formuojant profesionalų, etišką ir atsisakantį stereotipų kalbėjimą apie PŽ, dėkojame projektą „Strengthening an Interactive Media Narrative of Anti-Trafficking in Human Beings“ (liet. „Stiprinant interaktyvų žurnalistinį naratyvą prekybos žmonėmis tema“) finansuojančiai Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadai Vilniuje.
Dovilė Vainorė
Šaltinis: Nyksciai
