Nelengvas gyvenimo kelias
Anykščių krašto literatė Janina Cibienė gimė 1937 m. sausio 19 d. Rokiškyje. Iki 1948 m. ji mokėsi Rokiškio mergaičių gimnazijoje. 1948 m. gegužės 22 d. Janina Kavoliūnaitė iš penktosios gimnazijos klasės kartu su motina buvo ištremta į Sibirą, kur tremties sąlygomis gyveno 1948–1958 m. Joms teko pagyventi Rusijos mieste Jazajevkoje, vėliau buvo perkeltos į Razdolinską, dar vėliau ištremtos į Krasnojarsko kaštą, kur dirbo Razdolnojės stibio kasyklose. 1957 m. rugpjūčio 22 d. Janina buvo paleista iš tremties ir tik 1958 m. su šeima grįžo į Lietuvą.
Dar būdama gyva, J. Cibienė savo ranka rašytus eilėraščius sąsiuviniuose bei prisiminimų tekstus iš gyvenimo tremtyje perdavė Viešosios bibliotekos kraštotyrininkėms, tikėdamasi, kad kada nors jie bus išspausdinti. Ir tam atėjo laikas. J. Cibienės bičiulis, sielos draugas, jos kūrybos gerbėjas Feliksas Markevičius pasisiūlė finansuoti literatės eilėraščių rinktinės leidybą. Aptarus visus knygos leidimo variantus, buvo nutarta į knygą sudėti rankraščiuose išlikusius eilėraščius, didesnį dėmesį skiriant literatės jaunystės laikų kūrybai, o knygą pavadinti „Jaunystėsgodos“. Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus darbuotojos ėmėsi leidybinės veiklos: atspausdino iš rankraščių tris šimtus eilėraščių, konsultavosi su rašytojais Milda Telksnyte ir Vygandu Račkaičiu, kurie padėjo redaguoti eilėraščius ir padaryti jų atranką, parengė apžvalginį straipsnį apie knygos autorę. Bibliotekos dailininkė Violeta Matelienė sukūrė viršelį. Didžioji dalis knygoje skelbiamų eilėraščių iki šiol dar niekur nespausdinti ir bus publikuojami pirmą kartą. Knygos rankraštis jau atiduotas leidyklai UAB „Petro ofsetas“.
Janinos vaikystės svajonės
Janina nuo vaikystės turėjo svajonę – išleisti nors vieną savo knygą. Ir ta svajonė išsipildė su kaupu – išleistos šešios jos kūrybos knygos. Dabar leidžiama septintoji literatės eilėraščių knyga.
Pirmoji J. Cibienės knygelė, pavadinimu „Poezija“, pasirodė 1996 metais, o 1998 m. ji išleido antrąją savo eilėraščių knygą „Išeinančios dienos“. Tais pačiais metais knygos autorė tapo poezijos ir prozos konkurso, skirto laikraščio „Tremtinys“ dešimtmečiui, laureate. Sulaukusi palankių įvertinimų, 1999 m. skaitytojus autorė pradžiugino savo prozos vaizdelių knygele „Naktis taigoje“, o po metų literatė išleido eilėraščių knygą „Mano rudenio medžiai“. Pasak žurnalistės Romualdos Bražėnienės, kaip ta darbšti audėjėlė, neišlipdama iš staklių, riečia rietimą po rietimo, taip Janina, rašė knygelę po knygelės. 2001 m. pasirodė literatės vaizdelių, atsiminimų ir eilėraščių knygelė „Saulėlydžio skiautės“, po poros metų vėl – eilėraščių knyga „Pagairėj rudenio dienų“. Tai buvo jos paskutinė jau paskutiniais J. Cibienės gyvenimo metais išleista knyga.
Knygos pradžioje autorė rašė: „Keliaudami gyvenimu, neišvengiamai atsirandame rudenio pagairėje, kai net bobų vasaros spalvos nebedžiugina, o tokie žvarbūs lapkričio vėjai plaka. Uždekime savo širdžių ugneles ir sušilkime prie jų šviesos“. Šilumos autorė ieškojo ir savo vaikystės prisiminimuose. Pirmajame knygos skyrelyje „Sentimentai Rokiškiui“ ji prisiminimais sugrįžta į vaikystę: „Dieve, kokios ilgos, nuostabios ir turiningos būdavo vaikystės dienos! Kodėl gi jos taip nuskurdo, nubluko ir sutrumpėjo dabar? Dar tik atrodo rytas, o jau čia pat ir vakaras. Ir nieko įdomaus nebenutinka, jokių atradimų, jokių nuotykių. Deja, toks gyvenimas“.
Ažuožeriuose atsiskleidė literatės talentas
Nuo 1972 m. gyvendama Ažuožeriuose, Janina Cybienė pradėjo savo kūrinius publikuoti periodikoje ir rinkiniuose. Anykščių viešojoje bibliotekoje Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje saugomi rankraščiai liudija, kad skelbti savo eiles spaudoje Janiną paskatino anykštėnai rašytojai, žurnalistai M. Telksnytė ir V. Račkaitis. Rankraščių fone yra išlikęs rašytojams skirtas eilėraštis, kuriame autorė dėkoja už paskatinimą rašyti, už paguodą bei nurodytas klaidas, už tai, kad literatų globėjai padėjo jai „išreikšti ir grožį, ir mintį“.
Žurnalistų M. Telksnytės ir V. Račkaičio iniciatyva, 1973 m. Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ buvo išspausdinti pirmieji J. Cibienės eilėraščiai ir jos kūrybos publikavimas įgavo pagreitį. 1990 m. Janina tapo Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys“ nare ir aktyviai įsijungė į klubo veiklą. Tuometinis klubo pirmininkas Vytautas Balčiūnas, rūpinęsis regiono literatūrinės kultūros išsaugojimu, rašė, kad „neturime paniekinti ir kuklesnių balsų, kurie kaip tas srovus, legendomis apipintas Marčiupys savo tylius vandenis neša į didžiąją kūrybos upę“. Ir tikrai nei vienas balsas anykštėnų literatų klube nebuvo paniekintas. Visi klubo nariai jautėsi lygiaverčiai, kartą per mėnesį susirinkę į biblioteką, jie skaitė savo eiles, dalinosi savo svajonėmis, ateities planais. Buvo organizuojamos jų kūrybos popietės, tarp jų ir J. Cibienės.
1996 m. Janina tapo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Anykščių rajono skyriaus nare. Jos kūriniai buvo publikuoti Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Anykščių rajono skyriaus narių kūrybos almanache „Prie Šventosios“ (1998 m.), tremtinių kūrybos antologijose „Veidu į Tėvynę“ (2003 m.) ir „Vilties žarija“ (2003 m.). Pagal literatės eiles yra parašyta dainų.
Dramatiški tremtinės išgyvenimai kūryboje
Patyrusi tremtinės dalią, Janina savo emocijas perteikė kūryboje. Dramatiški tremtinės išgyvenimai, jų vaizdų autentiškumas išryškėjo prozoje. Savo prozos vaizdelių, atsiminimų bei eilėraščių knygoje „Saulėlydžio skiautės“ autorė sugrįžo į vaikystę, jaunystę, iš naujo praėjo tremties takais, o tada vėl sugrįžo į gimtąją Lietuvą, ieškodama gėrio ir grožio. Viename iš knygos vaizdelių „Jazminai“ J. Cibienė dalinosi savo mintimis apie grožio suvokimą: „Grožis gali būti grožiu tik natūralus ir laisvas. Kiekvienas iš mūsų savaip jaučiame grožį: gamtos, meno, žmonių. Tai priklauso nuo mūsų sielos brandumo“.
Būdama brandi savo siela, literatė poezijos posmais kalbėjo ir apie artėjantį saulėlydį. Eilėraštyje „Saulėlydžio spalvos“ Janina rašė:
Jau vakaras. Jau saulė nusileido.
Saulėlydžio tik spalvos danguje:
Tai pėdsaką paliko saulė.
Kad neseniai ji buvo čia.
Kiekvienas pėdsaką paliekam,
Kai nusileidžiam žemei ir žmonėms,
O viliamės, kad mūsų spalvos,
Bent širdyje dar neišblės.
Saulėlydžio juk spalvos tokios švelnios:
Jos dvelkia dvasios šiluma.
Norėčiau, kad ir manojo saulėlydžio
Ilgai žmonių išliktų širdyje. („Saulėlydžio skiautės“, 2001 m.)
J. Cibienė savo kūryba nepretenduoja į menines aukštumas, tačiau jos posmai paperka skaitytoją atvirumu, tikrumu, džiugina ieškojimu pragiedrulio kasdienybėje. Anot Mildos ir Vygando Račkaičių, skaitant Janinos poeziją užplūsta geras, šviesus jausmas, kai kurie posmai skamba kaip liaudies daina, kaip lietuviško sodžiaus ilgesys ir rauda.
Tad šiuo metu leidykloje esančią knygą „Jaunystės godos“ skiriame literatės 85-osioms gimimo metinėms paminėti. Palikusi šviesų atminimą, buvusi tremtinė, šešių knygų autorė J. Cibienė 2003 metais baigė savo žemišką kelionę. Daug kam bus staigmena po autorės mirties išeinanti knyga, kurią atsivertę rasime literatės paprastus ir nuoširdžius posmus apie meilę gimtinei, savo artimiems žmonėms, gamtos gožį, jaunystės džiaugsmus ir išgyvenimus.
Audronė Berezauskienė
Šaltinis: Nyksciai
