Gyvenimas, kaip sako Jurgita Balevičienė, jos neglosto – kai jau atrodo, kad pavyko atsitiesti, jis atsiunčia naują išbandymą. „Nėra kada nuobodžiauti“, – šypteli optimizmo nestokojanti pašnekovė ir dalijasi savo ligos bei sveikimo istorija.
Diagnozė – storosios žarnos vėžys
Visą gyvenimą sunkesnių negalavimų neturėjusi Jurgita pasakoja, kad su pirmaisiais sveikatos iššūkiais susidūrė prieš aštuonerius metus, įžengusi į penktąją dešimtį. „2017-aisiais pastebėjau, kad tuštinantis pasirodo kraujo. Į šį simptomą daug dėmesio nekreipiau – maniau, kad jis susijęs su hemorojumi“, – prisimena moteris ir priduria dabar į kūno siunčiamus signalus žiūrinti atidžiau.
Tik tada, kai situacija negerėjo ir prisidėjo dažnas noras tuštintis, ypač vakarais, Jurgita apsilankė pas gydytoją. „Man buvo atliktas storosios žarnos tyrimas kolonoskopija – jos metu rastas piktybinis auglys. Diagnozuota antra storosios žarnos vėžio stadija. Laimei, onkologinis susirgimas į kitus organus nebuvo išplitęs.“
Liga Jurgitai buvo netikėta ir tikrai ne pačiu tinkamiausiu metu – moteris buvo ką tik atsikrausčiusi į Kauną, bandė stotis ant kojų po skyrybų, pradėti gyvenimą iš naujo. „Kai sužinojau, kad sergu, buvau viena svetimame mieste. Žinoma, mane palaikė sūnūs – nuolat su jais bendravau. Jie yra mano stiprybė ir paguoda“, – pasakoja Jurgita ir priduria, kad tuo tamsiu metu visai netikėtai į jos širdį pasibeldė ir nauji jausmai.
Pašnekovė atvirauja, kad nuo dabar jau esamo vyro nieko neslėpė ir yra jam labai dėkinga už visapusį palaikymą bei drąsą kurti santykius su tuo metu sveikatos problemų turinčia moterimi.
Niekada nenuleisti rankų
Kaip ir dauguma žmonių, išgirdusių onkologinės ligos diagnozę, Jurgita patyrė šoką. Pasakoja, kad savaitė, kol susidėliojo mintys, buvo viena sunkiausių gyvenime. „Natūralu, pirmiausia klausinėjau savęs: kodėl, už ką, ką ne taip padariau, kodėl negaliu ramiai gyventi? Rodos, jau atsistoju ant kojų, pradedu lengviau kvėpuoti, ir gyvenimas vėl parklupdo. Kitiems kelias rožėmis išklotas, o aš vis gaunu naujų išbandymų, – tuometines mintis prisimena Jurgita. – Tačiau visada buvau stipri, taigi ir tada nenuleidau rankų.“
Moteris pasakoja, kad laukiant gydymo labai gelbėjo darbas: „Nueini ir užsimiršti, nes nuolat tenka bendrauti su žmonėmis, spręsti didesnes ar mažesnes problemas. Nori nenori reikia galvoti apie kitus dalykus. Žinoma, silpnumo akimirkų buvo ir tikrai ne viena, tačiau visiškos nevilties nepatyriau, nes labai stengiausi suimti save į rankas ir visas jėgas skirti kovai su liga.“
Jurgita atsimena, kad, eidama sveikimo keliu, ne kartą girdėjo aplinkinius patariant susidraugauti su liga. O ji mananti priešingai ir visiškai nepritarianti šiai minčiai: „Šito svečio aš nelaukiau ir nekviečiau. Ir niekada nebus taip, kad susidraugausiu. Su liga sutarties nesudarysi“, – įsitikinusi moteris.
Tokio požiūrio vedama Jurgita atlaikė chemoterapijos ir radioterapijos kursus, dvi operacijas ir kelis mėnesius gyvenimo su laikinąja stoma.
Padėti ligoniams ir jų artimiesiems
Šiandien, atsigavusi po gydymo, moteris tvirtai žino, kokia yra jos misija – padėti kitiems. Pašnekovės teigimu, daugybė žmonių galvoja, kad vėžio diagnozė yra nuosprendis. O tai visiška netiesa. „Išgąstis, išgirdus gydytoją sakant „jums – vėžys“, žinoma, neaplenkia nė vieno, tačiau labai svarbu nepasiduoti baimei ir nenuleisti rankų“, – pataria Jurgita.
Išgirdus onkologinės ligos diagnozę Jurgita pataria neužsidaryti ir neatsiriboti nuo pasaulio – reikia rasti likimo draugų, jungtis prie onkologinių ligonių organizacijų. Jose dirba gausybė šviesių žmonių, su kuriais galima pasikalbėti, iš kurių paprasta sulaukti pagalbos, patarimų ir palaikymo. Ne vienas savanoris būna įveikęs ligos ir sveikimo kelią.
„Pati eidama sveikimo keliu, labai aiškiai supratau, kaip stipriai su liga susidūrusiems žmonėms ir jų artimiesiems reikia pagalbos, – iš patirties pasakoja Jurgita. – Todėl iš karto po karantino nusprendžiau pradėti savanoriauti Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijoje (POLA). Čia stengiuosi paskatinti žmones nepasiduoti ir į gyvenimą žiūrėti pozityviau.“
Šiais metais Jurgita išsikėlė dar vieną tikslą – baigti plataus profilio kirpėjos kursus ir nemokamai gražinti visus, kuriems to reikia. „Susidūrus su liga tenka gydyti ne tik kūną, bandyti nesugniužti emociškai, bet ir įveikti finansinius iššūkius. Taigi reikia daug ko atsisakyti… Noriu suteikti žmonėms stimulą irtis į priekį, labiau pasitikėti savimi, pasijusti gražesniems. Kai gydymo metu jautiesi suglebęs lyg suvytęs obuolys, gera žinoti, kad kažkas ateis ir tavimi pasirūpins“, – šypsodamasi pokalbį baigia Jurgita.
Nustačius anksti – pasveikti įmanoma
Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, storosios žarnos vėžys yra viena iš 5 dažniausiai pasitaikančių onkologinių ligų Lietuvoje. Kasmet mūsų šalyje užregistruojama per 1 500 naujų atvejų, o per metus nuo šios ligos miršta daugiau kaip 800 žmonių.
Nors Lietuvoje sergančių storosios žarnos vėžiu išgyvenamumo rodikliai gerėja, tačiau vis dar išlieka vieni žemiausių Europoje. Ši onkologinė liga dažniausiai pastebima tik progresavusi – tada tenka nedelsiant taikyti sudėtingą gydymą. Deja, rezultatai ne visada būna tokie, kokių norima. Storosios žarnos vėžį diagnozavus anksti, išauga tikimybė jį visiškai išgydyti. Todėl sveikatos specialistai nuolatos pabrėžia, kad negalima ignoruoti organizmo siunčiamų signalų, būtina rūpintis prevencija ir, žinoma, dalyvauti patikros programose.
Jau du dešimtmečius Lietuvoje vykdoma storosios žarnos vėžio prevencinė programa, finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Ji skirta vyrams ir moterims nuo 50 iki 74 metų. Pagal šią programą kas dvejus metus atliekamas slapto kraujo išmatose testas. Jei rezultatai neigiami, laikoma, kad žmogus sveikas; jei teigiami – šeimos gydytojas duoda siuntimą apsilankyti pas gydytoją specialistą. Tolesni tyrimai, tokie kaip kolonoskopija ir, jeigu reikia, biopsija, padeda tiksliai nustatyti diagnozę.
Valstybinės ligonių kasos Komunikacijos skyrius
Šaltinis: Nyksciai
