Prieš keletą savaičių pasidariau kavos, pasiėmiau laikraštį ir atsisėdau pasiklausyti radijo. Junginėdamas kanalus sustojau išgirdęs aksominį pagyvenusio vyro balsą. Jis kažką kalbėjo apie „tūkstantį rutuliukų“. Susidomėjau, pagarsinau radiją ir atsilošiau.
– Gerai, – tarė vyras, – galiu pasiginčyti, kad esate labai užsiėmę darbe. Vakar, šiandien, rytoj. Ir tegu jums daug moka. Bet už šiuos pinigus jie nusiperka jūsų gyvenimą. Pagalvokite, nepraleidžiate šio laiko su artimaisiais ir mylimaisiais. Nė už ką nepatikėsiu, kad jums reikia dirbti visą šį laiką tik tam, kad sudurtumėte galą su galu.
Dirbate norėdami patenkinti savo norus. Bet žinokite, kad tai uždaras ratas – kuo daugiau pinigų, tuo daugiau norų ir tuo daugiau dirbate, kad gautumėte dar daugiau. Vieną akimirką reikia savęs paklausti:
„Ar tikrai man taip jau reikia vieno ar kito daikto, pavyzdžiui, naujos mašinos?“
Ir dėl to esate pasirengę praleisti pirmąjį savo dukros pasirodymą ant scenos arba savo sūnaus sporto rungtynes?
Leiskite man papasakoti kai ką, kas man iš tikrųjų padėjo suprasti, kokie dalykai yra svarbiausi mano gyvenime.
Ir jis pradėjo aiškinti savo „tūkstančio kamuoliukų“ teoriją.
– Žiūrėkite, vieną nuostabią dieną prisėdau ir paskaičiavau. Žmogus gyvena vidutiniškai 75 metus. Žinau, kai kurie gyvena ilgiau, kai kurie – trumpiau, bet vidutiniškai tiek. Dabar 75 metus padauginu iš 52 (tiek metuose yra sekmadienių) ir gaunu 3 900 – tiek sekmadienių yra jūsų gyvenime. Kai apie tai susimąsčiau, man buvo penkiasdešimt penkeri.
Tai reiškė, kad nugyvenau jau maždaug 2 900 sekmadienių. Ir man liko tik 1 000. Tad nuėjau į žaislų parduotuvę ir įsigijau 1 000 mažų plastikinių rutuliukų. Subėriau juos visus į permatomą stiklainį.
Po to kiekvieną sekmadienį išimdavau ir išmesdavau po vieną rutuliuką. Pastebėjau, kad kai tai dariau ir mačiau, jog jų kiekis mažėja, pradėjau kreipti dėmesį į tikrąsias šio gyvenimo vertybes.
Nėra veiksmingesnio būdo negu stebėti, kaip mažėja tau skirtų dienų skaičius! Dabar paklausykite paskutinę mintį, kuria šiandien norėčiau su jumis pasidalinti prieš apkabindamas savo žmoną ir išeidamas su ja pasivaikščioti. Šį rytą išsitraukiau paskutinį rutuliuką…
Tad kiekviena nauja diena man yra tikra dovana. Priimu ją su padėka ir dovanoju artimiesiems šilumą ir meilę. Žinote, man atrodo tai yra vienintelis būdas nugyventi gyvenimą. Dėl nieko nesigailiu. Buvo malonu su jumis pasikalbėti, bet turiu skubėti pas savo šeimą. Tikiuosi, dar susigirdėsime…
Susimąsčiau. Iš tikrųjų buvo apie ką pamąstyti. Planavau šiandien trumpam nuvažiuoti į darbą – reikėjo pabaigti projektą, o vėliau su kolegomis nueiti į klubą.
Užuot tai daręs, pakilau į viršų ir pažadinau žmoną švelniu bučiniu.
– Kelkis, brangioji. Važiuojame su vaikais į iškylą.
– Mielasis, kas nutiko?
– Nieko ypatingo, tiesiog suvokiau, kad seniai leidome laiką kartu. Ir dar, užeikime į žaislų parduotuvę – man reikia plastikinių kamuoliukų…
