Tačiau tai – tik vienas iš turtingą bei savitą istoriją turinčios Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių įrengtos pakrantės baterijos „Memel Nord“ elementų. Užlipus ant apsauginio kopagūbrio galima išvysti keturias pabūklų aikšteles, o po jomis glūdi du veidrodinio atspindžio bunkerių korpusai su požeminėmis patalpomis.
Nemažai žmonių yra lankęsi šiauriniame bloke įrengtoje karo ekspozicijoje, kuri yra atvira visuomenei, tik gerokai „nukraujavusi“ po policijos įvykdyto šaudmenų, ginklų ir kitokių pavojingais laikytų eksponatų poėmio pernai. Nepaisant to, iš arčiau ir detaliau susipažinti su šiuo karo paveldu, mažiau žinomais faktais apie jį išties verta, nes paslapčių esama nemažai.
Žaibiška fortifikacija
Klaipėdos kraštas nuo seniausių laikų buvo tapęs didelių interesų lauku, tarp kūjo ir priekalo, todėl jo istorija yra marga bei sudėtinga. Didelių lūžių periodas susijęs su XX a. pirmąja puse, ir šis laikotarpis paženklintas ne tik istorinėmis peripetijomis, bet ir išskirtiniu bei iki mūsų dienų išlikusiu kultūros paveldu.
1923 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Šaulių sąjungos organizuota bei puikiai sausio mėn. atlikta karinė operacija baigėsi Klaipėdos krašto prijungimu prie Didžiosios Lietuvos. Vadinamasis smetonmetis šioje teritorijoje truko palyginti trumpai: jau 1939 m. kovo 22 d. Klaipėda (Mėmelis) ir jos kraštas buvo aneksuoti nacistinės Vokietijos. Propagandiniais tikslais į uostamiestį kreiseriu „Deutschland“ atvyko pats kancleris Adolfas Hitleris.
Nieko nelaukiant, Antrojo pasaulinio karo pradžios išvakarėse Mėmelis buvo verčiamas miestu-tvirtove. Istorikė Petronėlė Žostautaitė monografijoje „Klaipėda – Lietuvos uostas (1923-1939)“ nurodo, jog, praėjus vos keturioms paroms po krašto prijungimo, „uoste buvo įbetonuotos keturios jūrų pakrančių apsaugos baterijos, priešlėktuvinės apsaugos pabūklai, pašaliniai asmenys nebuvo prileidžiami nė iš tolo“. Uostas apmirė ir žaibiškai paverstas vokiečių jūrų tvirtove, karo laivų baze. Trečiojo Reicho kariniam laivynui (Kriegsmarine) reikėjo greitai persvarstyti gynybą Baltijos jūros pakrantėje.
Kartu 1939 m. pavasarį-vasarą aplink Klaipėdą pastatytos priešlėktuvinės artilerijos baterijos. Galima paminėti „Götzhofen“ (Gedminų, išlikusi dab. Lypkių g.), „Lölen“ (netoli Klaipėdos esančio Lelių kaimo apylinkėse, prie Klausmylių g.), „Bachmann“ (Klaipėdos Paupių gyvenamajame rajone), „Dange“ arba „Tauerlauken“ (išliko Tauralaukyje tarp Ringelio ir Skersinės g.), „Nordmole“ (išliko Melnragėje, prie šiaurinio molo) ir kt.
Retas ne tik Baltijos jūros regione, bet ir visame pasaulyje: Giruliuose išlikęs 1944 m. stovėjusio priešlėktuvinio 138 mm pabūklo „Flak-40“ vamzdis.
Tačiau svarbiausia buvo apsaugoti patį uostą, todėl viena svarbiausių baterijų pradėta statyti į šiaurę nuo dabartinių Girulių. Dabar ji plačiai žinoma kaip Girulių, Kukuliškių baterija, o 1939-1944 m. – „Memel Nord“, „Brommy“.
Šio militaristinio objekto statybų ėmėsi Kriegsmarine. Iš pradžių buvo įrengti laikinieji pakrantės įtvirtinimai, statoma artilerija, ir jau 1939 m. gegužės mėnesį laikraštyje „Memeler Dampfboot“ fiksuojama, kad ši baterija dalyvauja pratybose, atlikdama šaudymus į jūrą.
Dar po kurio laiko šalia laikinųjų aikštelių pastatoma tokia „Memel Nord“ baterija, kokią mes matome dabar. Ji yra viena geriausiai išlikusių, beveik nepažeista per karinius veiksmus ir dėl savo konstrukcijos, naudotų pabūklų – vienas unikaliausių Antrojo pasaulinio karo vokiečių karinio paveldo objektų Europoje. Jį pažinus kiekvienas apsilankymas taps dar labiau intriguojantis bei įdomesnis.
„Juodojoje tvirtovėje“ buvo įrengtas ugnies valdymo postas su tolimačiu. Šį objektą 1939 m. dengė kopos. Prieš keletą metų kažkas susprogdino sovietinį antstatą. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Komplekso anatomija
„Memel Nord“ baterijos vokiškąją istoriją reikėtų padalinti į dvi dalis: 1939-1941 m. ir 1941-1944 (1945) m. Pirmuoju etapu čia buvo įrengti jūriniai, antruoju – priešlėktuviniai pabūklai.
Dabar bateriją sudaro penki pastatai: trys iš jų įrengti pačiame pajūryje, o du slepiasi netoliese, miške. Baterijos centre paplūdimyje – betono konstrukcijos ugnies valdymo postas (kaponyras), kurį dėl dominuojančios spalvos ir priimta vadinti „Juodąja tvirtove“. Įdomu tai, kad apie 10 vidinių patalpų turintis objektas karo metu buvęs smėlyje: kyšojo tik ugnies reguliavimui skirto tolimačio vamzdžiai ir kiti jūros, pakrantės stebėjimui pritaikyti bokšteliai su angomis.
Istorijos entuziastai yra apskaičiavę, kad „Juodojoje tvirtovėje“ tarnavo apie 30 karių, ir nemažai jų buvo moterys, kurios budėdavusios: užsidėjusios radarų ausines klausydavosi aplinkos, jūros ir duodavo signalą, jei išgirsdavo laivo ar lėktuvo (bombonešio) variklio gaudesį.
Priešo pozicija būdavo nustatoma būtent šiame bunkeryje, pasinaudojant tolimačiais ir nustatant koordinates, kurias perduodavo ant apsauginio kopagūbrio įsikūrusiems artileristams. Jų ugnis taip pat būdavo koreguojama iš „Juodosios tvirtovės“.
Tad abipus ugnies kontrolės posto įrengti veidrodinio atspindžio, tarpusavyje nesusisiekiantys bunkeriai, o virš jų – po dvi pabūklų aikšteles. 1939-1940 m. čia stovėjo keturi jūriniai 150 mm pabūklai SKL-45, kurių šaudymo nuotolis siekė 17 km. Pagrindinis tikslas – apsiginti nuo britų laivyno.
Amunicija šiems (vėliau – ir kitiems) pabūklams būdavo pakeliama iš apačios: požeminiuose bunkeriuose veikė automatiniai liftai sviediniams į pačią pabūklo aikštelę pakelti. Liftui sugedus, jis galėjo būti valdomas rankiniu būdu.
Apie 160 m į pietus nuo pietinio artilerijos bloko pastatyti specifiniai gelžbetonio bunkeriai: elektros jėgainė ir 100 m nuo jos buvęs šaudmenų sandėlis. Priešingoje rantyto, gelžbetoninio kelio pusėje buvę du kareivinių pastatai.
Pačiame paplūdimyje, į šiaurės vakarus nuo šiaurinio artilerijos bloko, taip pat riogso gelžbetonio luitai: tai – priešlėktuvinės gynybos valdymo posto ir radiolokatoriaus likučiai.
Jūriniai pabūklai praktiškai tylėjo, mat sėkmingos vokiečių operacijos Baltijos jūros valstybėse Danijoje ir Norvegijoje 1940 m. garantavo pačios jūros izoliaciją: priešo laivai nelabai galėjo įplaukti (tuo labiau – išplaukti) į Baltijos jūros baseiną pro sąsiaurius. Štai tuomet jūriniai pabūklai SKL-45 buvo demontuoti, išgabenti į Norvegiją.
1941 m. Trečiojo Reicho kariuomenė sutriuškino Tarybų Sąjungos laivyną Baltijos jūroje, tad grėsmės iš jūros pusės Klaipėdoje, „Memel Nord“ baterijoje, dar labiau sumažėjo. Tačiau tais pačiais metais prasidėjo Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karas, todėl kilo pavojus iš žemyno, Rytų: link Mėmelio artėjo Raudonoji armija.
1944 m. pastatyti 4 tuo metu vieni galingiausių, 128 mm priešlėktuviniai pabūklai „Flak-40“ (vok. Flugabwehrkanone, t. y. zenitinis pabūklas). Jų šaudymo nuotolis siekė apie 20 km, o pabūklą aptarnaudavo apie 16 karių. Klaipėdos apylinkėse buvo įrengti gynybiniai žiedai su minų laukais, Kocho bunkeriais, spygliuotos vielos užkardomis. Tų pačių metų rudenį Raudonoji armija, pajudėjusi nuo Šiaulių, pasiekė Mėmelio prieigas. „Memel Nord“ baterija jau vadinosi „Försterei“ (liet. girininkija, taip pat buvo vadinami Giruliai).
„Memel Nord“ baterijos schema. 1 – ugnies valdymo postas, 2 – artilerijos blokas, 3 – jėgainė, 4 – šaudmenų sandėlis, 5 – priešlėktuvinės gynybos valdymo postas, 6 – radiolokatorius, 7 – kareivinės. D. Nikitenkos nuspalvintas brėžinys iš knygos „XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje“ (2008).
Gynė miestą
Raudonajai armijai 1944 m. spalį pradėjus puolimą Girulių baterijos pabūklai „Flak-40“ tikrai turėjo darbo, nes jie puikiai naikino ne tik gyvąją jėgą, techniką, bet ir tankus. Karo istorikai pažymi, jog Mėmelio šturmas – ilgiausiai užsitęsęs bandymas užimti Vokietijos miestą per visą Antrojo pasaulinio karo eigą: sovietų armijai prireikė net keturių mėnesių (nuo 1944 m. spalio pradžios iki 1945 m. sausio pabaigos).
Atakuojant sovietams vokiečiai jau buvo gerokai ištobulinę ir Girulių baterijos veiksmingumą: į už kelių kilometrų į rytus buvusius karių apkasus nuo pajūrio nutiesti laidai, tad vermachto pėstininkai galėjo telefono ryšiu paprašyti „Flak-40“ paramos ugnimi, koreguoti apšaudymus. Skaičiuojama, kad baterijoje tuo metu tarnavo apie 130 karių.
Istorijos entuziastams iš Klaipėdos yra pavykę pakalbinti Girulių baterijoje tarnavusį lietuvį Viktorą Saugą, kuris suteikė pikantiškos informacijos: pasirodo, pakrantės apsaugos baterijos vadavietė buvo įsikūrusi už kelių kilometrų, dabar jau sunaikintame Labrenciškės dvare. Jaunuolis turėdavęs keliauti per mišką į vadavietę, gauti ten kodus ir informaciją pargabenti į bateriją.
Dėl įsakymo padėti ginti nuo Raudonosios armijos didžiulio 1945 m. sausio viduryje pradėto šturmo Sembos pusiasalyje esančius Karaliaučiaus, Tilžės miestus, vokiečių kariai tų pačių 1945 m. sausio pabaigoje paliko pozicijas Klaipėdoje, jos apylinkėse ir Kuršių nerija evakuavosi į Karaliaučiaus kraštą.
Dabar mes matome susprogdintą pietinį pabūklų aikštelių bloką ir sveiką – šiaurinį, tačiau kodėl taip yra – atsakyti sunku.
„Mums nėra žinomas tikslus faktas, kas susprogdino tą bloką. Tačiau visos žinomos detalės sufleruoja versiją, kad buvo arba susprogdinta besitraukiancių vokiečių, arba užminuota ir vėliau detonuota sovietų“, – „Vakarų ekspresui“ sakė VšĮ „Memel Nord“ vadovas Aivaras Kurskis.
Vokiečių įrengti ir apleisti Girulių įtvirtinimai 1945-1950 m. tarnavo sovietams: čia buvo dislokuota Tarybinės armijos Baltijos karinio jūrų laivyno pakrantės artilerijos baterija Nr. 479. Ėmus tobulėti ginkluotei (atsirado raketinė artilerija), pabūklai nuo kopagūbrio ties Kukuliškių mišku buvo demontuoti. Įsikūrė sovietų pasieniečiai, kurie savo reikmėms ant ugnies valdymo posto bunkerio pastatė silikatinių plytų anstatą (jį 2015 m. susprogdino nežinomi asmenys). Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m., objektas ilgus metus buvo apleistas, tapęs benamių landyne.
Nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio „Memel Nord“ ėmė rūpintis karybos istorijos entuziastai, kurie atkasė daugybę užpustytų baterijos vietų, radinių, karių buities daiktų, net gintaro lobį, išvalė bunkerius, rinko artefaktus. Objektą patikėjimo teise valdo Mažosios Lietuvos regioninių parkų direkcija, kurios pirmtakė – Pajūrio regioninio parko direkcija – leido entuziastams šiauriniame „Memel Nord“ bloke įrengti muziejų-ekspoziciją.
Dėl teisinių kazusų bei pasikeitusių įstatymų didelė dalis pavojingais traktuotų eksponatų (šovinių gilzės, sviedinių dalys, ginklai, jų dalys ir kt.) 2021 m. buvo išvežta policijos ir sunaikinta. Pietinį bloką sutvarkė, visuomenei atvėrė bei savo ekspoziciją pernai įrengė Pasieniečių klubas. Unikaliausias eksponatas, kurį galima išvysti – tai pajūryje atkastas originalus „Flak-40“ pabūklo vamzdis, esantis šiaurinėje bloko aikštelėje. Tokių reliktų išlikę labai nedaug: kai kurių karo istorijos entuziastų tvirtinimu, „Flak-40“ galima pamatyti tik JAV ir Vokietijoje.
