Miršta moteris ir pas ją ateina Mirtis. Moteris, pamačiusi Mirtį, nusišypsojo ir pasakė, kad yra pasiruošusi.
– Kam esi pasiruošusi? – paklausė Mirtis.
– Esu pasiruošusi būti paimta Dievo į rojų! – atsakė moteris.
– O kodėl nusprendei, kad Dievas tave pasiims pas save? – paklausė Mirtis.
– O kaip gi kitaip? Aš gi tiek kentėjau, tad nusipelniau Dievo malonės ir meilės, – atsakė moteris.
– Dėl ko būtent kentėjai? – paklausė Mirtis.
– Kai buvau maža, mane visada nesąžiningai barė tėvai. Jie mane mušė, statė į kampą, ant manęs šaukė, tarsi padariau ką nors siaubingo. Kai mokiausi mokykloje, klasiokai iš manęs tyčiojosi ir taip pat mušė bei žemino. Kai ištekėjau, mano vyras be perstojo gėrė ir buvo man neištikimas. Mano vaikai išvarė mane iš proto, o galiausiai net neatėjo į mano laidotuves. Kai dirbau, mano viršininkas amžinai ant manęs šaukė, laiku nemokėjo algos, palikdavo mane dirbti savaitgaliais ir galiausiai atleido net nesumokėjęs. Kaimynai už nugaros mane aptarinėdavo, kalbėdavo, kad esu pasileidusi. O kartą mane užpuolė plėšikas, pavogė rankinę ir mane išprievartavo.
– Na, o ką gero nuveikei gyvenime? – paklausė Mirtis.
– Visada visiems buvau labai gera, ėjau į bažnyčią, meldžiausi, visais rūpinausi, visą naštą tempiau. Šis pasaulis suteikė man tiek daug skausmo, kad nusipelniau rojaus, kaip ir Jėzus…
– Na, gerai… – atsakė mirtis, – supratau. Liko mažytis formalumas. Pasirašyti vieną sutartį ir keliauti tiesiai į rojų.
Mirtis padavė jai lapą su vienu sakiniu, kurį reikėjo pažymėti varnele. Išsigandusi moteris pažvelgė į Mirtį ir pasakė, kad negali pažymėti šio sakinio. Lape buvo parašyta: „Aš atleidžiu visiems savo skriaudėjams ir prašau atleidimo visų, ką nuskriaudžiau pati.“
– Kodėl negali visiems atleisti ir paprašyti atleidimo? – paklausė Mirtis.
– Nes jie nenusipelnė mano atleidimo, nes jeigu jiems atleisiu, tai reikš, kad nieko nebuvo, kad jie neatsakys už savo veiksmus. O aš neturiu ko atsiprašyti… Niekam nieko blogo nepadariau!
– Ar esi tuo tikra? – paklausė Mirtis.
– Visiškai!
– Ką jauti savo skriaudikams? – paklausė Mirtis.
– Jaučiu pyktį, įniršį ir nuoskaudą! Nesąžininga, kad turiu pamiršti ir ištrinti iš atminties visą tą blogį, kurį man padarė žmonės!
– O kas, jeigu visi šie jausmai pradings, jei jiems atleisi? – paklausė Mirtis.
Moteris susimąstė ir atsakė, kad viduje įsiviešpataus tuštuma.
– Tu visada jautei tą tuštumą širdyje. Dėl jos tu ir tavo gyvenimas nuvertėjo, o jausmai, kuriuos jauti, suteikia tavo gyvenimui reikšmingumo. Dabar atsakyk, kodėl jauti tuštumą?
– Nes visą gyvenimą maniau, kad žmonės, kuriuos myliu ir dėl kurių gyvenu, mane įvertins, bet galiausiai jie mane tik nuvylė. Atidaviau gyvenimą vyrui, vaikams, tėvams, draugams, o jie to neįvertino ir elgėsi nedėkingai!
– Prieš tai, kai Dievas atsisveikino su savo sūnumi ir paleido jį į žemę, jis pasakė vieną frazę, kuri turėjo jam suvokti gyvybę savyje ir save šiame gyvenime…
– Kokią? – paklausė moteris.
– PASAULIS PRASIDEDA NUO TAVĘS..!
– Ką tai reiškia?
– Štai ir jis nesuprato, apie ką kalbėjo Dievas… O tai reiškė, kad dėl visko, kas nutinka tavo gyvenime, esi atsakinga tik tu! Ar kentėti, ar būti laiminga, RENKIESI tu! Tad paaiškink man, kas būtent suteikė tau tiek kančių?
– Vadinasi, pati sau… – drebančiu balsu atsakė moteris.
– Tai kam gi tu negali atleisti?
– Sau? – verkiančiu balsu atsakė moteris.
– Atleisti sau – vadinasi, pripažinti savo klaidą! Atleisti sau – vadinasi, priimti savo netobulumą! Atleisti sau – vaidinasi, atsiverti sau! Tu pati save įskaudinai ir nusprendei, kad dėl to kaltas visas pasaulis, o jis nėra vertas tavo atleidimo… Ir tu nori, kad Dievas tave priimtų į savo glėbį? Tu nusprendei, kad Dievas panašus į minkštakūnį kvailą senį, kuris atveria duris kvailiams ir piktiems kankiniams?! Manai, kad jis sukūrė tobulą vietą tokioms kaip tu? Štai kai sukursi savo asmeninį rojų, kur pirmiausia tau, o vėliau ir visiems kitiems bus gera, tada ir galėsi belstis į dangaus vartus, o kol kas turiu Dievo nurodymą išsiųsti tave atgal į žemę, kad išmoktum kurti meilės ir rūpesčio kupiną pasaulį. O tas, kas negali pasirūpinti savimi, gyvena klaidingai tikėdamas, kad gali pasirūpinti kitais. Žinai, kaip Dievas baudžia moterį, laikančią save tobula mama?
– Kaip? – paklausė moteris.
– Jis siunčia jai vaikus, kurių likimai griūva jos akyse…
– Supratau… Negalėjau padaryti savo vyro mylinčio ir atsidavusio. Nesugebėjau užauginti laimingų ir sėkmingų vaikų. Nesugebėjau išsaugoti taikos ir harmonijos židinio… Mano pasaulyje visi kentėjo…
– Kodėl? – paklausė Mirtis.
– Norėjau, kad visi manęs gailėtųsi ir mane užjaustų… Bet niekas to taip ir nepadarė… Ir aš pagalvojau, kad Dievas manęs tikrai pagailės ir apkabins!
– Atmink, kad pavojingiausi žmonės yra tie, kurie bando sukelti gailestį sau… Juos vadina „aukomis“… Jūsų didžiausias neišprusimas pasireiškia jūsų mąstyme, kad Dievui reikalingas pasiaukojimas! Jis niekada neįsileis į savo namus to, kas nepažino nieko daugiau, išskyrus skausmą ir kančią, nes ši auka sės skausmą ir kančią ir jo pasaulyje! Grįžk atgal ir išmok mylėti ir rūpintis savimi, o vėliau ir tais, kurie gyvena tavo pasaulyje. O iš pradžių paprašyk savęs atleidimo ir sau atleisk!
Moteris užsimerkė ir pradėjo naują kelią, tik jau kitu vardu ir su kitais tėvais.
