Išeikite laiku – namo, net jeigu jūsų ten niekas nelaukia, iš vakarėlio, iš svečių, palikite nepriimtinus ryšius ir blogus įpročius, depresiją ir slogias mintis, nuo sunkius prisiminimus ir atgyvenusius santykius, žmones, kurie žlugdo jus arba partnerį, kurį žlugdote jūs.
Suteikite jam ir sau šansą surasti ką nors (o gal net save patį), su kuo bus geriau, patogiau, ramiau ir tokioje formoje, kurios reikia kiekvienam iš jūsų. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių nesugebate to vienas kitam suteikti, neatimkite vienas iš kito galimybių ir vilčių tai atrasti kituose santykiuose ir savyje.
Nebūkite gobši, neatimkite iš kitų šansų būti laimingais taip, kaip jie tai supranta. Ir neatimkite šių šansų iš savęs.
Nes kiekvienas mūsų randasi savo evoliucijos taške ir juda savo ritmu, skleidžia savo dažnį, vibruoja savo bangoje ir gauna savo patirtį.
Ir jeigu įžengėte su kuo nors į rezonansą – suradote vienas kitą ir savo bendrą šokį, jeigu į užtrukusį disonansą – gausite būtiną patirtį, pasirašykite po ja, padėkokite ir… išeikite laiku.
Neišjudinkite mechanizmo, kuris jus prislėgs sunkia aplinkybių našta, kai privalėsite priimti šį sprendimą jums ne itin palankiomis sąlygomis ir kur jums teks išlaviruoti iš labai paviršutiniškos, bet skaudžiai žeidžiančios „visuomenės“ nuomonės, kuriai visiškai nerūpi jūsų tikrieji gyvenimo motyvai, jūsų išsikvėpusi kantrybė ir ilgi bandymą ką nors „išsaugoti“, ką nors „išgelbėti“.
Išeikite laiku, nepalikite ant savo gyvenimo kūno gilių randų, neapkrėskite savo sielos ėdriu kaltės balsu, – jausmu, kuris su nepakeliama jėga atstumia jus nuo jūsų ir tik jūsų išskirtinai vienintelio gyvenimo ir jūsų pačių. Išeikite laiku, neišdeginkite piešinių ant trapios jūsų likimo medžiagos. Ir nesikėsinkite į svetimą odą.
Vertinkite savo gyvenimą labiau, jei jį vertina kiti. Išeikite laiku, jeigu kas nors stato savo gyvenimą aukščiau jūsų, nes pirmiausiai esate atsakingi būtent už savo gyvenimą ir tik po to už kažkieno kito. Niekas šiame pasaulyje nebuvo pagimdytas tam, kad būtų paaukuotas ant šventojo altoriaus. Ir gyvenimas žmogui duotas ne tam, kad jis siektų paaukuoti jam suteiktas dovanas: gyvenimą ir sugebėjimą mylėti!
Nesunku save prarasti, nesunku ištirpti kitame žmoguje, kito žmogaus gyvenime, pasaulyje, realybėje. Nesunku net to reikalauti ir trokšti. Atrasti save – sunku. Tik mes galime nustatyti savęs išnaudojimo limitus. Juk aukodami save be atsako, viršydami savo limitus, jus automatiškai atimate iš savęs (o gal būt ir iš ko nors kito, kam to nuoširdžiai reikia) arba kažkurioje gyvenimo atkarpoje jums pritruks visai nedaug – būtent tų veltui iššvaistytų jėgų…
Bet kokie santykiai yra vaisingi, kai juose yra mainai, sąveika, atidavimas. Tai porinis šokis. Bet jeigu pradėjote iki skausmo ir kraujo vienas kitam minti ant kojų – laikas šį šokį pabaigti ir, užgydžius žaizdas, pradėti naują grąžų šokį, galbūt su nauju partneriu.
Ir taip bet kuriuose santykiuose – partnerių, šeimos, bendradarbių.
Mokykitės išeiti laiku. Tiek susiklosčiusios situacijos viduje, tiek ir nuo pačių situacijų ir savo gyvenimo aplinkybių. Jūs visada žinote šį momentą, pasitikėkite savimi, neįkalbinėkite savęs, nemeluokite sau ir kitiems…
Nėra blogų žmonių, kad ir kaip norėtumėme dėl to pasiginčyti. Yra žmonių, kurie skiriasi nuo mūsų. Nes tikrasis šio gyvenimo sumanymas mums nėra žinomas, tačiau juo yra pripildyta viskas, kas yra viduje ir išorėje, aukščiau mūsų suvokimo ir jo ribose, gyva ir negyva. Ir Dievas neturi kitų rankų, išskyrus mūsų ir kitos atsakomybės, išskyrus mūsų prieš save ir vienas kitą, bet pirmiausia – prieš save.
Viskas, kas nutinka mūsų gyvenime, aplink mus ir tolimose Ekvadoro Galapago salose, vyksta ne tik Dievo, bet ir mūsų su jumis malone! Mes leidome savo gyvenimui būti tokiu, koks jis yra, mes paleidome šį pokyčių metą, mes nuplėšėme svirtį nuo spyruoklės, kuri ištruko visa suspausta ir įtempta jėga ir dabar daužosi laisvajame skrydyje ištikta konvulsijų-chaotiškumo priepuolio. Mes leidome savo gyvenime įsivyrauti pilkiems atspalviams, leidome sau visko bijoti, būti autsaideriais savo pačių gyvenimuose.
Apsidairykite, galbūt atėjo laikas… išeiti nuo viso to.
Neįtikėtinai sunku palikti viską, kas jau tapo atgyvena ir išeiti – kad ir kas taip sakytų, drįstu tvirtinti, kad tai nėra taip. Išeiti sunku, bet išeiti laiku – tiesiog privaloma. Bręskite savo begalybės viduje tiek, kiek reikia, bet išeikite laiku.
Išeikite laiku nuo vertinimų ir kitų nuomonių, nukreipkite žvilgsnį į save. Kur jūsų atsvaros taškas? Juk tik taip jūs galite apversti visą pasaulį. Neieškokite jo kituose, kitame, kitoje. Išduosiu jums paslaptį – jo ten nėra! Kaip nėra laimės kažkame, kai jos nėra jumyse.
Išeikite laiku nuo įkyrių iliuzijų ir primestinių baimių, bet ir toliau siekite, svajokite, bandykite. Nebijokite suklysti – juk tai reiškia, kad pabandėte. Nebijokite kitų žmonių reakcijos, vis tiek kol neįgyvendinsite sumanymo, negalėsite jos 100 procentų nuspėti, o jeigu galėsite – juolab baimė neturi prasmės. Bet jūs turėsite šansą… laiku išeiti. Taip, būtent išeiti ir judėti toliau.
Suprantame, kai kažko neturime, bet labai norėtumėme turėti, kaip mums kažko nedavė, o mes tikėjomės, bet mes niekada nesusimąstome, nuo ko mus apsaugojo neduodami trokštamo dalyko dabar. Tiesa paprasta – viskas ateina laiku, netgi stebuklai. Todėl… išeikite laiku, nieko negaiškite. Nes jeigu jūs gaišote – gyvenimo scenarijus persirašo ir kitiems žmonėms…
