Diana MAČIŪTĖ, „Metų klaipėdietė“, Europos karatė čempionė, „Okinavos“ klubo prezidentė
Mokykloje buvau labai aktyvi ir, kiek pamenu, nuolat per pertraukas taškydavosi vanduo – skraidydavo šlapios kempinės ne tik klasėje, bet ir koridoriuje. Visada būdavau tarp berniukų, nes jie labiau aktyvūs ir su jais būdavo smagiau: tai kažkur laipiodavome, tai žaisdavome slėpynių, tai lauke skindavome slyvukus. Veiklos prisigalvodavome į valias.
Yra dužę ir langai… Bet ne specialiai, o tiesiog besiaučiant visko įvykdavo. Yra tekę dėl išdaigų ir direktoriaus kabinete apsilankyti, ir pažymių knygelėje būdavo pastabų, tačiau ne dėl kažkokių didelių šunybių, o per aktyvumą ir judrumą atliktas mažas išdaigėles.
Juk mano mokyklos laikais išmaniųjų mobiliųjų telefonų nebuvo, tad reikėdavo prisigalvoti kažkokios veiklos, jog nenuobodžiauti. O aš buvau judri mergaitė, reikėdavo kažką veikti, kad išlietume energiją.
Pažymių knygelėje raudonumų drausmės skiltyje pasitaikydavo, tačiau mokslai sekėsi gerai – dėl to nusiskundimų nebuvo. Tėvams dėl mokslų raudonuoti prieš auklėtoją netekdavo.
Ramūnas VYŠNIAUSKAS, buvęs profesionalus sportininkas, olimpietis, dabar – verslininkas
Geri mokyklos laikų prisiminimai, nes tuomet dar turėjau ilgus plaukus (šypteli. – Autor. past.).
Mokykloje esu prikrėtęs begalę šunybių. Ko tik nebuvo: ir pažymius iš pažymių knygelės su įkaitintu kiaušiniu bandydavau trinti, ir skustuvo peiliuku išpjaudavau popieriaus langelį su kuolu. Vienu metu buvau įsigudrinęs turėti net kelias pažymių knygeles, tad išimdavau lapą ir sukeisdavau su kitos knygutės lapu. Ko tik neprisimąstydavau… Vaikystėje mokykloje išdaigų tikrai daug prikrėsdavau ir tikrai tuo nesididžiuoju.
Tiesa, visos mano išdaigos kaipmat išryškėdavo, sunku buvo kažką nuslėpti, nes mokiausi tuometinėje Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje, o mano mama šioje mokykloje dirbo anglų kalbos mokytoja ir ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas. Jei tik prisidirbdavau, mama iškart viską sužinodavo pirmoji.
Mokyklos laikais vienu metu buvau labai susižavėjęs karatė sportu. Prisižiūrėjau filmų apie Žaną Klodą van Damą, tad keldavausi, kaip ir šis filmo herojus, prieš tekant saulei, bėgdavau krosus, „atidirbinėdavau“ į orą karatė techniką. Ir sau į galvą įsikaliau, kad kartą per savaitę, net šiandien pamenu – ketvirtadieniais, turėsiu su kažkuo susimušti, kad pasitikrinčiau, ar gerai išmokau karatė veiksmus.
Taigi vieną ketvirtadienį aš budžiu mokyklos valgykloje ir stebiu, kur čia reikės atidirbti techniką, ir staiga mane užkliūva vienas berniukas. Pamenu, kad aš jį taip sutalžiau, jog liko visas kruvinas. Tuomet jaučiausi toks kietas. Vėliau sėdžiu sau ramiai pamokoje, į duris pasibeldžia direktorius ir sako: „Vyšniauskai, ateikite į koridorių.“ Ogi žiūriu – stovi tas kruvinas berniukas, mano mama ir to vaiko mama, abi – su ašaromis akyse. Tada aš nesupratau, kad padariau labai blogą darbą, tačiau man dabar dėl to labai gėda.
Naudodamasis proga, noriu atsiprašyti to berniuko, dabar – jau suaugusio vyro. Mokykloje mes daugelis pridarėme įvairių klaidų. Juk vaikystė ir paauglystė yra toks metas… Dabar aš taikus ir geranoriškas, į muštynes nesiveliu.
Zita SATKAUSKAITĖ, asmeninė trenerė
Mokykloje buvau iš tų mergaičių, kuri prikrėsdavo „velniukų“, bet tie „velniukai“ nebuvo kažkokie jau labai išskirtiniai: tekdavo su klasiokais organizuotis ir kaip pabėgti iš vienos ar kitos pamokos, kad išvengtume kontrolinio, ir „špargalkes“ ant riešų rašydavausi, ir gudraudavau, kaip nusirašyti iš klasiokių, kad gaučiau geresnį pažymį.
Pamenu, kad specialiai kurį laiką nevaikščiojau ir į kūno kultūros pamokas, kadangi ir taip kasdien lankiau treniruotes, tad man sportinės veiklos pakakdavo.
Labiausiai į atmintį įsirėžęs atsiminimas iš mokyklos laikų – teko prikulti vieną klasioką. Pamenu lyg tai būtų įvykę šiandien. Man labai nepatiko, kad vienas klasiokas tyčiojosi iš mano draugės, kuri gyveno be tėvelių vaikų namuose. Tai jai nuolat kartodavo ir visaip terorizuodavo. Taigi kartą aš per kūno kultūros pamoką neiškenčiau ir kaip reikiant jį prikūliau.
Pamenu, kad net į mokyklą dėl šio įvykio kvietė mano tėvus… Dėl to nė kiek nesigailiu, nes užsimerkti ir patyčių toleruoti negalima. Padariau taip, kaip man atrodė geriausia. Džiaugiuosi, kad apgyniau gerą savo suolo draugę.
O šiaip mokykloje aš buvau labai veikli: organizuodavau klasės žiburėlius, sukviesdavau visus, kad kartu prieš Kalėdas puoštume mokyklos langus… Pamenu, kad ir per mamyčių dieną su klasiokais surengėme koncertą bei atlikome „Mango“ grupės dainą „Pavasariniai žiedai“. Sulaukėme daug palaikymo ir ovacijų. Mokyklos laikai – smagūs ir visada kelia daug gražių atsiminimų.
Modestas PAULAUSKAS, olimpinis, pasaulio ir Europos krepšinio čempionas
Aš mokiausi Klaipėdos miesto centre, tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau buvo vadinama Donelaičio vidurine mokykla, o dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija. Kadangi mano tėvai dirbo mokykloje, tėvelis buvo ūkvedys, mama – valytoja, mokykloje visi mane pažinojo ir krėsti šunybių nesinorėdavo, nes tuoj pat būdavo pranešta tėveliams.
Man baisiausia būdavo, kai klasės auklėtoja liepdavo atsivesti tėvelį. Tada jau pilnos kelnės baimės. Su mamyte dar sutardavau, labai nebausdavo, o tėvelis buvo gana griežtas, stengdavausi, kad jis neišgirstų apie mano šunybes.
Man pažymių knygutės nuo tėvų slėpti nereikėdavo, kadangi mokslai sekėsi gana gerai – pažymiais nesiskųsdavau.
Buvau labiau aktyvus ir sportiškas vaikas – būdavo, kad „nusimuilindavome“ nuo pamokų, kad pažaistume stalo tenisą ar krepšinį.
Man sportas nuo vaikystės buvo itin mėgstamas. Tuomet juk neturėjome televizorių ar kompiuterių, tad net vakarais įvairiausiais būdais bandydavome prasmukti į užrakintos mokyklos sporto salę. Būdavo, kad pasistatę suolą įlipdavome pro langą ir taip vėliau patekdavome į sporto salę. Dėl meilės sportui tekdavo ieškoti įvairių gudrybių.
Skaistutė IDZELEVIČIENĖ, ilgametė auksinio Klaipėdos ansamblio „Žuvėdra“ vadovė ir trenerė
Pamenu tokį nelengvą gyvenimo laikotarpį, kai man teko mokytis toli nuo Lietuvos – Vorkutoje. Buvo tokia geografijos mokytoja, kuri manęs nemėgo vien dėl to, kad aš – lietuvė. Ir aš vieną kartą, bežaisdama su berniukais, sumąsčiau jai atkeršyti: per vieną mums laisvą pamoką su dviem berniukais priėjome prie jos durų, pabarškinome ir pabėgome. Ji atidaro duris, o už jų nieko nėra. Taip pakartojome dar kartą. Pabaladojome į duris ir trečią kartą, tačiau mokytoja jau buvo gudresnė – laukė mūsų prie durų, jas atidarė ir pamatė, kas čia taip išdykauja. Tėvai sužinojo apie šį mano pokštą. Buvo išryškintas šis įvykis, kadangi tai darė mergaitė.
O šiaip mokykloje buvau aktyvi ir veikli. Tekdavo ir ant scenos deklamuoti eilėraščius, ir šokti, net baleto judesius imituoti.
FOTO AUTORIUS Redakcijos ir asmeninio albumo nuotr.
