Iš Vietnamo į Vokietiją Lietuvio Plukdomas Laivas Audrų Neišvengė

„Geriau plukdyti vienerių metų senumo laivą negu naują. Jame būdamas nežinai, ko laukti. Būna pilnas kaprizų, kaip jauna panelė. Negana to, reikia sutvarkyti daugybę dokumentų, perprasti visą jo techniką, kad plauktum saugiai. Be to, prisiimi didžiulę atsakomybę. Šįkart laivas kainavo daugiau kaip 40 mln. eurų, o būna ir tokių, kurie kainuoja per 200 mln. eurų“, – „Vakarų ekspresui“ sakė jūrų kapitonas J. Liepuonius. Lietuvos kapitonas pagal susitarimą turėdamas laiko bendradarbiauja su bendra australų ir olandų kompanija, užsiimančia laivų plukdymu. Nebūtinai tai turi būti pastatyti nauji laivai, gali būti ir varomi į metalo laužą ar remontą. J. Liepuonius kartą ar du per metus vyksta į kurį nors pasaulio tašką parplukdyti kokį nors laivą. Pernai priimti naujai pastatytą laivą „Vega“ J. Liepuonius atskrido į Šiaurės Vietnamo Haifongo uostą. Jame yra olandų laivų statykla „Damen“, kurioje jis ir buvo pastatytas. Beje, pasak Lietuvos kapitono, olandai turi laivų statyklas ne tik Vietname, bet ir Singapūre, Kinijoje, Indonezijoje, nes tose šalyse pigesnė darbo jėga. Iš pradžių buvo gautas nurodymas plaukti į Roterdamą (Nyderlandai), paskui į Hamburgą (Vokietija) ir galiausiai – į Brėmerhafeną. Mat, kol laivas atplaukė iki Europos, pasikeitė jo savininkas. Trys savaitės viešbučiuose Vietname J. Liepuoniui teko tris savaites karantinuotis. Dvi savaites gyveno viename viešbutyje. Po apsilankymo laive „Vega“ teko saviizoliuotis dar savaitę kitame viešbutyje. „Jeigu būtume tąkart likę laive, gal saviizoliacija būtų vykusi jame. Kadangi nebuvo sutvarkyta laivo kondicionavimo sistema ir buvo karšta, pradėjau protestuoti, tada išsiuntė į viešbutį. Maniau, vienai dienai, o, pasirodo, savaitei. Pirmame viešbutyje nebuvo leidžiama net į koridorių išeiti, išskyrus vėlų vakarą, o antrame leisdavo ir po koridorių pavaikščioti, ir iki restorano nueiti. Pirmos dvi savaitės vadinosi karantinas, o trečia – saviizoliacija“, – pasakojo kapitonas. Jis sakė, kad Vietnamas, turintis apie 96 milijonus gyventojų, jį nustebino savo giežta tvarka ir kultūra, nors ten socializmas. Haifongo mieste šiuolaikiški pastatai. Kai kurių viešbučių lygis, pasak kapitono, pranoksta ir europietiškus. Itin šiuolaikinis laivas Nedidelis gelbėjimo, gaisrinis ir eskorto vilkikas „Vega“ skirtas Vokietijos Brėmerhafeno koordinaciniam jūrų gelbėjimo centrui. Jis turi tris priešgaisrines teleskopines patrankas, kurių čiurkšlės pakyla iki 5 metrų aukščio. Variklių galia – 7 tūkst. kilovatų, t. y. beveik 10 tūkst. AG. „Jėgos tame laive daugiau negu proto, – juokavo J. Liepuonius. – Nors proto jame irgi daug. Tai labai šiuolaikiškas laivas, vienas naujausių modelių.“ Jis prisiminė, kad prieš 20 metų priėmė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos užsakymu pastatytą vilkiką „Stumbras“, skirtą Klaipėdos uostui. Direkcija jau seniai jį pardavė. Vilkikas „Vega“ yra maždaug panašaus dydžio, bet kur kas šiuolaikiškenis, turintis sudėtingas technologijas. Jame net pagrindiniai ir pagalbiniai varikliai paleidžiami „mygtuko paspaudimu“, t. y. prilietimu monitoriaus ekrane. LAIVAS. Gelbėjimo, gaisrinis ir eskorto vilkikas „Vega“ skirtas Vokietijos Brėmerhafeno koordinaciniam jūrų gelbėjimo centrui. Plaukiama buvo ekonominiu greičiu „Vegos“ kelionė iš Vietnamo iki Singapūro truko savaitę, nes buvo plaukiama vadinamuoju ekonominiu greičiu, kad kuo mažesnės būtų kuro sąnaudos. Plaukiant 8 mazgų ekonominiu greičiu kuro sąnaudos – 4 tonos. Vokiečių vilkiko bunkerių talpa nedidelė, nes jis pritaikytas aptarnauti tik Brėmerhafeno rajoną. Ar reikėtų laivą gelbėti, ar atlikti kitus darbus, jam į jūrą tektų išplaukti tik kelioms dienoms ir daug kuro atsargų nereikia. Jis naudoja dyzelinį, ne sunkųjį kurą. J. Liepuoniaus teigimu, laivas iš Vietnamo į Vokietiją plaukė su Sent Vinsento vėliava. Perplaukimo laikotarpiui naudota vadinamoji pigi vėliava. Iš pradžių buvo sakoma, kad „Vegoje“, kai ji pasieks Europą, bus iškelta Nyderlandų, paskui – Vokietijos, o dabar – kad Portugalijos vėliava. Kapitonas Juozas Liepuonius (kairėje) su ginkluotos apsaugos karininku iš Indijos Salem Singh. Turėjo ginkluotą apsaugą Plaukiant Indijos vandenynu oras buvo puikus. Tik prie Singapūro buvo labai didelis laivų judėjimas. „Ten jie vienas prie kito kaip silkės statinėje“, – sakė kapitonas. Kuro atsargas pasipildė Šri Lankoje ir leidosi Adeno įlankos link. Pakeliui prie Jemeno pakrančių atplaukė prie vadinamosios aukštos rizikos zonos, kurioje užpuolami laivai, tad buvo paimta samdyta ginkluota apsauga – du karininkai iš Indijos. Jie buvo ginkluoti Heklerio automatais. „Ramiai praplaukėme. Tiesa, kelis kartus buvo bandoma priartėti prie laivo, bet užteko įspėjamųjų šūvių. Piratai įsitikina, kad laive yra ginkluoti žmonės, ir nesiartina. Ten viskas gerai organizuota. Atplauki prie pavojingo rajono iš pietų pusės, apsaugininkai atviroje jūroje įsodinami iš bazinio laivo, o kai ateini į Raudonąją jūrą, juos įsodini į kitą laivą ir gali plaukti toliau, nereikia užeiti į uostą“, – pasakojo J. Liepuonius. Moderni navigacinė įranga laive „Vega“. Bando patekti nelegalai Kapitonas J. Liepuonius pasakojo, kokį metodą naudoja nelegalūs migrantai, kurių pilna prie Tuniso ir jie įvairiais metodais bando patekti į laivus, plaukiančius į Europą. Paprastai jie suriša valtis vienu lynu, plaukiantis pro šalį laivas jį užkabina, valtys į jį atsitrenkia, o nelegalai pradeda šaukti, kad juos gelbėtų ir paimtų į laivą. „Bandė ir mane taip reketuoti. Aš į juos plaukiau tiesiog įžūliai, nes laivas „Vega“ labai manevringas, ir tik paskutiniu momentu pasukau į šalį, užtat paspruko išsigandę. Buvo toks atvejis. Mes jau plaukėme prie Sent Vinsento iškyšulio Portugalijos pietuose. Pasigirdo prašymas gelbėti per audrą iš Maroko išplaukusį laivą, kurio įgula – 15 narių, o iš viso laive – 50 žmonių. Lisabonos jūrų gelbėjimo koordinacinio centro atstovas bandė aiškinti, kad šiuo atveju jiems turi padėti Rabato koordinacinis centras, bet marokiečiai pareiškė norintys, kad juos gelbėtų europiečiai”, – pasakojo J. Liepuonius. NEĮTIKĖTINA. Rami Biskajos įlanka Sueco kanalas – „Marlboro“ šalis „Vegai“ plaukiant Sueco kanalu buvo prakiuręs vieno variklio hidraulinės sistemos vamzdynas, teko naudotis tik vienu varikliu. „Buvo šiek tiek rizikos. Žinoma, reikėjo pasirašyti popierius, kad visą atsakomybę prisiima kapitonas. Be abejo, kompanija ir arabai norėjo apsidrausti, ypač po tos avarijos pernai, kai buvo įstrigęs krovininis laivas “Evergreen„. Kapitonas tada prisiėmė atsakomybę. Ir nieko, praplaukėme sėkmingai. Išvystėme tokį greitį, kokio reikėjo, nes variklis galingas. Tiesa, dieną stovėjome vidury kanalo, nes turėjo praplaukti didesni laivai“, – pasakojo kapitonas. Pasak jo, Sueco kanalas yra vadinamas „Marlboro“ country„, nes locmanui įlipus į laivą pirmas jo klausimas – kiek duosi “Marlboro” cigarečių blokų. „Girdėjau pasakojant, kad laivo “Evergreen„ kapitono pasiaiškinime esą buvę parašyta, kad locmanai ir administracija jį reketavę dėl dovanų, jis patyręs stresą, tad galimai dėl to įvyko avarija. Arabai moka prašyti. Jeigu neturi cigarečių, kaulija maisto, kavos, arbatos ir t. t.“, – sakė J. Liepuonius. BRĖMERHAFENO uostas Bangų aukštis – 7 ir daugiau metrų „Vegai“ perplaukus Sueco kanalą baigėsi geras oras ir prasidėjo audrų metas. Įlankoje prie Kretos salos laivas slėpėsi nuo audros. Varikliui buvo užsakyti hidrauliniai vamzdeliai ir buvo laukiama iš Suomijos atskrendant garantinio meistro, kurį nuspręsta paimti Maltoje. Kadangi laivas turi garantiją, pati įgula nieko negalėjo daryti. Tad buvo lūkuriuojama jo. „Laivui plaukiant dažniausiai buvo 8-11 balai pagal Boforto skalę, bangų aukštis siekė 7 metrus ir daugiau. Jeigu jau pasitaikydavo 5-6 balai, tai mums būdavo kaip štilis. Gerai, kad laivo “Vega” didelė grimzlė – 6 metrai. Tai šiek tiek pristabdė supimą. Kadangi jis skirtas gelbėjimo operacijoms, turėjo atlaikyti bangas, tam yra pritaikytas. Bet įgulai dėl to nėra geriau. Per audrą sukiesi ant bangos, pakelia į viršų, vėl numeta žemyn, vėl pakelia… Dideliuose laivuose visai kitas supimas nei mažame, pavyzdžiui, kokioje nors jachtoje, kitas rezonansas ir savijauta. Prie supimo pripranti. Plaukiant prie Portugalijos vėjo greitis buvo net 64 m/s. O priplaukėme Biskajos įlanką, kurioje visuomet audros – ten tik 3-4 balai. Tai mums buvo beveik štilis. Vėjas pasisuko taip, kad ėjo į laivugalį, tai taip smagiai praplaukėme Biskają”, – pasakojo kapitonas. „KAMŠČIAI“. Gausybė laivų prie Singapūro. Dingo siuntinys, nesuteikė pagalbos „Atėję į Maltą prastovėjome savaitę. Sumaištyje prieš Kalėdas buvo dingęs mūsų siuntinys su tais hidrauliniais vamzdeliais, užstrigo Marselyje muitinės sandėliuose. Maltoje stovėjome pačiame miesto centre, kruizinių laivų terminale. Iš pradžių išlipti į krantą neleido, nors visi buvome pasiskiepiję ir buvo praėję daugiau nei 14 dienų nuo paskutinio užėjimo į uostą. Mat išleidus vieną žvejybos laivo įgulą į krantą, kažkas užsikrėtė kovidu ir visas laivas turėjo būti laikomas izoliacijoje. Bet kadangi pats esu dirbęs Maltoje ginkluotos apsaugos laivuose, man pavyko delikačiai susitarti ir buvo rasta galimybė mus išleisti į krantą. Kai sutvarkė variklį, dar palaukėme porą dienų, kol audra pasibaigs, nes vėjo intensyvumas buvo 11-12 balų. Visi stebėjosi, kad 2021-aisiais tokios didelės audros”, – prisiminimais dalijosi J. Liepuonius. Plaukiant pro Gibraltarą „Vegos“ pagalbos paprašė sustojęs 94 metrų ilgio laivas „Celtic Freedoom“ su britų vėliava, jį reikėjo buksyruoti į Gibraltarą. „Mes prie jo priplaukėme. Negaliu sakyti, kad įgulos nariai buvo išgėrę ar dėl audros patyrę stresą, bet labai sunkiai susikalbėjome. Nei mes turėjome tam reikalingus tempimo lynus, nei anas laivas, taigi niekuo jam negalėjome padėti“, – sakė J. Liepuonius. Laivą priėmė tik kapitonas Kai laivas atplaukė į Brėmerhafeną, buvo pastatytas pačiame miesto centre, netoli burlaivių, stovinčių prie istorinės krantinės. Kapitono teigimu, dėl koronaviruso priimti laivo įgula neatėjo, tik vienas vokiečių kapitonas ir kompanijos generalinis direktorius. Po to iš karto į laivą atvyko sanitarinė tarnyba ir jį visą dezinfekavo. Kai Kanadoje J. Liepuonius perdavė balkerį, buvo tas pats, perimti jo atėjo tik kapitonas. Geriausios Kūčios Prie Lamanšo laivas „Vega“ atplaukė kaip tik Kūčių vakarą. Kapitonas J. Liepuonius išprašė iš virėjo tešlos, kurią šis buvo pasidaręs pyragams, ir išsikepė kūčiukų. Tiesa, ruginės duonos kepaliuką jam pavyko išsikepti tik iš antro karto. Maltoje sutiktas kapitonas iš Klaipėdos ukrainiečių parduotuvėje jam buvo parūpinęs silkės. „Tai buvo man geriausios Kūčios: buvo ir kūčiukų, ir bulvių, užkeptų su silke, ir ruginės duonos. Dar ir įgula silke pavaišinau“, – džiaugėsi kapitonas. Laivo įgulą sudarė 6 Šiaurės Europos piliečiai: olandai, lenkai, buvo vienas čekas. O Maltoje dar prisidėjo ir septintas – suomis, garantinis meistras. „Vietname gyvenau 5 žvaigždučių viešbutyje. Mano kompanija tam lėšų negailėjo. Į uostą, kuriame stovėjo laivas, skridau verslo klase. Maistas irgi buvo labai geras. Per dieną įgulai buvo galima skiri 40 eurų. Žinote, olandai – liberali liaudis, tai jie leido laive turėti ir vyno, ir alaus, žinoma, neperžengiant normos ribų. Tokio dalyko, kaip maisto tiekimo ribojimas, pas juos apskritai nėra. Iš esmės visko, ko norėjai, buvo galima užsisakyti. Pakeliui buvome nusipirkę daug tuno, tos žuvies, kuri pas mus labai brangi. Du kartus valgydavome per savaitę su bulvėmis. Įgulai sakiau, kad čia nacionalinis lietuvių maistas (juokiasi)“, – savo gyvenimo sąlygas reiso metu apibūdino J. Liepuonius. Nuotraukos iš asmeninio kapitono Juozo Liepuoniaus archyvo.