Iš tris savaites trukusios misijos Ukrainoje grįžę Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikai įsitraukė į įprastą darbą. Gydytojas anesteziologas reanimatologas Rokas Tamošauskas bei slaugytojai Jurga Žukauskaitė, Ina Šilingova, Onė Bartkienė ir Paulius Razmys pripažįsta, kad tai buvo įsimintina profesinė ir emocinė patirtis, kurios pasisemti įmanoma tik kare: kaukiančių sirenų ir jausmo, kai visada esi pasirengęs bėgti į slėptuvę – neįmanoma pamiršti. Pirmą kartą išgirstos ir vėliau vis girdimos oro pavojaus sirenos palengva ėmė kelti mažesnę baimę, tačiau niekada neleido pamiršti, kur tu esi.
Misijos dalyviai dirbo keliose skirtingose ligoninėse, tačiau darbo režimas buvo visiems vienodas – be darbo valandų. Atvėrus humanitarinius koridorius, sužaloti pacientai užplūsdavo medicinos įstaigas, medikai dirbdavo tiek kiek reikėdavo, kol tą dieną į ligoninę atvykusiems pacientams būdavo suteikiama pagalba. Naktimis, kai nebudėdavo ir galėdavo ilsėtis, miegodavo neramiai – kaukiančios oro pavojaus sirenos, vykstantis karas ir vaizdai ligoninėje kėlė adrenalino lygį kraujyje, dėl to miego reikėdavo mažiau nei įprastame gyvenime.
Visi vieningai džiaugėsi komanda: susibūrė bendram tikslui ir niekam nerūpėjo jų statusas – slaugytojas, chirurgas ar anesteziologas – kiekvienas buvo vienodai svarbus, visų nuomonė reikšminga ir tokia pat stipri. Jei komanda būtų kitokia, tas tris savaites išgyventi ir iškentėti sunkumus būtų buvę sunku. Patirtimi, išgyvenimais ir emocijomis medikai dalinasi po to, kai sugrįžę įsitraukė į įprastą kasdienybę.
Gydytojas Rokas Tamošauskas, kuris buvo ir išvykusios grupės vadovas, sako, kad darbų planas keisdavosi labai dažnai – tiek operacijų skaičiai, tiek nekasdienis ir neįprastas jų pobūdis, todėl prie besikeičiančių aplinkybių reikėjo greitai prisitaikyti: „Visi prisitaikėme, nes karo realybė diktuoja darbų tvarką. Džiaugiuosi vykusia komanda, nes visi labai motyvuoti, žinojo, ko vyksta į karo niokojamą šalį, patys veržėsi į darbą, siekdami padėti, dirbdavo ir naktimis. Galiu tik padėkoti dievui už tokią komandą ir visiems palinkėti dirbti su tokiais žmonėmis. Džiaugiamės galėję prisidėti prie ukrainiečių medikų darbo, o mes visi grįžome geresni žmonės ir geresni profesionalai“.
Kuo skiriasi darbas namuose ir ten, kare?
Visi dirbo ligoninėse, kuriose gydomi civiliai, tačiau jų sužalojimai patirti dėl karo veiksmų –skeveldrų ar sprogimų bangos, įvairūs nudegimai. Santaros klinikose reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje dirbančios slaugytojos Ina Šilingova ir Onė Bartkienė dirbo sau neįprastą darbą – teko perrišinėti žaizdas: „Mūsų ligoninėje buvo gydomi nuo karo nukentėję žmonės, kurie būdavo ruošiami operacijoms, operuojami ir gydomi po operacijų – kasdieniai ir nesibaigiantys žaizdų perrišimai buvo mūsų darbas“, – sako O. Bartkienė ir būtinai priduria, kad medikų vienybė, ryžtas, atsidavimas ir personalo gausa stebino bei žavėjo.
Slaugytoja Jurga Žukauskaitė, apibūdindama darbo namuose ir kare skirtumus, sako atkreipusi dėmesį, kad ukrainiečiai gydytojai ypatingai saugo ir taupo darbo priemones. Gydytojas R. Tamošauskas kaip išskirtinę aplinkybę, prie kurios reikėjo prisitaikyti, mini tai, jog ligoninėse itin didelė pacientų kaita: „Nė viena ligoninė nebuvo planuota ir statyta tokiems pacientų srautams. Todėl prisitaikymas labai matomas: su mažiau priemonių jie sugeba padaryti daug daugiau gerų darbų“.
Slaugytojas Paulius Razmys įvardija ir skaičių, kiek pacientų tekdavo priimti: „Būdavo ir 90 pacientų per valandą. Tada į ligoninę sueidavo visi medikai, kurie gali ateiti dirbti“.
Kaip pavyko pritapti kitoje šalyje ir dirbti su ukrainiečiais medikais?
Visi medikai pasijuto didelės komandos, kuri dirba ypač svarbų darbą, dalimi. Lietuvius priėmė šiltai ir draugiškai. Pasak slaugytojo P. Razmio, ukrainiečiams kėlė nuostabą tas faktas, kad medikai atvažiavo iš ten, kur gerai, į ten, kur vyksta karas: „Tai juos labai motyvuoja, suteikia psichologinės stiprybės“.
Gydytojas R. Tamošauskas sako, kad darbas buvo sudėliotas pagal tokią schemą: yra pacientas ir jį gydanti komanda. Dirbant drauge su Ukrainos medikais, ypač jautėsi, jog visi jie siekia vieno tikslo, visi yra viename laive ir visi privalo išplaukti: „Džiugu buvo matyti, kad medicinos personalas vienas kitą supranta beveik be žodžių, jaučiamas komandos jausmas ir tarp medikų bei pacientų. Mums reikėjo šiek tiek laiko „įsivažiuoti“ į darbus, tačiau greitai atsirado pasitikėjimas, draugystė ir vėliau – ašaros išvažiuojant“.
Slaugytojos I. Šilingova ir O. Bartkienė šypsosi prisiminusios pirmąją darbo dieną Ukrainoje: „Buvome paskirtos dirbti su gydytoju perrišant žaizdas. Gydytojas nesuprato, kad mes nevietinės! Tikriausiai taip greitai susiorientuoti svetimoje vietoje mums padėjo tai, jog Santaros klinikose dirbame reanimacijoje, kur reikalinga greita reakcija. O gydytojas tiesiog pagalvojo, kad esame iš kito skyriaus ir tik tuomet, kai išgirdo mus tarpusavyje kalbant lietuviškai, suprato, jog esame iš Lietuvos“.
Namo sugrįžę medikai rūpesčius ir problemas vertina kitaip
Slaugytojas P. Razmys sako, jog visų pabuvojusių kare nuotaikos yra panašios – jomis pasidalinama bendrame pokalbių tinkle: „Visiems sudėtinga nusakyti jausmą grįžus iš ten. Tarsi laiko mašina keliavai. Pasakodamas turi praleisti itin svarbius fragmentus, tuomet trūksta konteksto, kad išsamiai papasakotum, kas ten vyko. Visi sako, jog labiau vertiname tai, ką turime. Problemos tapo nereikšmingos“.
Slaugytoja O. Bartkienė papildo, jog labai gera namuose, tačiau juntamas tarsi tuštumo jausmas, kai negali suteikti pagalbos. Reikėjo šiek tiek laiko adaptuotis namuose ir kasdieniame darbe, kur ramu, nekaukia sirenos.
Į atmintį įstrigę momentai arba Kaip sekėsi suvaldyti emocijas
Slaugytoja J. Žukauskaitė:
„Iš bendravimo su pacientais labiausiai įstrigę tai, kad visiems yra baisu ir visi pavargę“.
Slaugytoja O. Bartkienė:
„Mus palietė jų skausmas. Sunkūs fiziniai sužalojimai paveikė ir psichinę pacientų būklę. Turėjome piktų, agresyvių, liūdnų pacientų, kurie buvo išvarginti skausmo, nenorėdavo kalbėti, nusisukdavo į sieną, kai prieidavai prie jų. Tokiais atvejais būdavo sunku, ypač tada, kai paciento sveikatos būklė būdavo su bloga prognoze, pavyzdžiui, laukia rankos amputacija. Džiugino tai, kad ir su tais pacientais mums pavykdavo užmegzti ryšį, buvo tokių, kurie tik mus su Ina prisileisdavo. Šie pacientai ir liko atmintyje, kai buvęs piktas ir agresyvus, imdavo šypsotis. Labai bijojau dirbt su vaikais ir todėl, matyt, vieną kartą nepavyko nuslėpti emocijų. Dirbau tuomet, kai atvežė paauglį, su skeveldrų sužalotu petimi, žastu, koja. Jis taip verkė, kad negalėjau susivaldyti ir aš. Vos pilnametystės sulaukęs jaunuolis, dar visai vaikas, jo ašaros mane parklupdė“.
Slaugytojas P. Razmys:
„Įsiminė senyvas pacientas, kuris buvo sunkiai sužalotas, kai dar nepasibaigus pavojui išėjo iš slėptuvės ieškoti vandens. Skeveldra jam pataikė ir sutrupino petį. Kitas atvejis – jaunas vaikinas, sužalotas sprogimo bangos, kuri pažeidė nugaros smegenis. Šis žmogus galėjo judinti tik galvą. Jis vis klausė: „Kada aš pasveiksiu?“. Trauma tokia, kad buvo aišku, jog geriausiu atveju jis liks neįgalus – galės judinti tik galvą. O jei sužeidimas komplikuosis, pažeis kvėpavimo takus – pacientas neišgyvens. Išties buvo labai sunku kalbėtis su juo. Operacinėje, kur dirbau, būtinas maksimalus susikaupimas, emocijoms ten vietos nėra. O prabudimo palatoje būdavo visko: pacientai ten dažnai liedavo ašaras. Būdavo, kad ten verki kartu su jais. Tai savotiška terapija ir jiems, ir tau“.
Slaugytoja I. Šilingova:
„Prisimenu 19 metų vaikiną, kurį atvežė su didele kojos trauma. Jis vis kartojo, jog labai nori išsaugoti koją, kad galėtų vaikščioti. Mes jį raminome, kad gydytojai padarys viską, kas įmanoma. Naktį jį paėmė į operacinę ir mes jo daugiau nematėme – jam amputavo koją ir po tokios operacijos jis buvo reanimacijos skyriuje. Man taip buvo geriau, nes labai sunku būtų buvę nuslėpti savo emocijas. Negali verkti prie paciento, bet matant jų akyse skausmą, kartais tuštumą, tai labai sudėtinga“.
Gydytojas R. Tamošauskas:
„Man įsimintiniausi ir liūdniausi įspūdžiai – iš ligoninės. Pavadinčiau juos karo patologija. Turėdamas nemažą žinių ir patirties bagažą, matydamas žaizdą, jau žinai, kokios galimybės tą žaizdą sutvarkyti, numanai žmogaus galimybes grįžti į normalų būvį. Kartu matai ir paciento troškimą greičiau pasveikti. Būdavo ir taip, kad šis troškimas tiesiog nesuderinamas su sužalojimu, labai liūdna būdavo matyti, kad pacientas to nesuvokia. Išeini iš darbo ir galvoji: viešpatie, jie jau taip kenčia ir kas jų dar laukia ateityje?.. Būdamas ten suvokiau, kad gražių karo veidų nėra“.
Misijos dalyviai jaučia norą sugrįžti ir padėti
Visi medikai vienbalsiai tikina, kad misija į Ukrainą, karo sužaloti ir traumuoti žmonės įstrigo į atmintį visam gyvenimui ir visi planuoja tęsti su labdara ir pagalba Ukrainai susijusias veiklas. Slaugytojai dalinasi mintimis apie planuojamą iniciatyvą pakartoti misiją – medikų grupės pagalbą Ukrainos medikams. Gydytojas R. Tamošauskas sako, kad visiems svarbu nepamiršti, kad karas tebesitęsia. Jis žiaurus, karo aukų nemažėja: „Jaučiame norą ten sugrįžti ir padėti. Ukrainai reikia visokios pagalbos. Žinome, ko reikia tai ligoninei, kurioje dirbome, todėl rūpinsimės, kuo galime padėti, kad labdaros autobusai juos pasiektų su reikalingiausia labdara. Jiems svarbu, kad jie jaustųsi nepamiršti, kad jie mums rūpi ir mes stengsimės jiems padėti“.
Misija lyg maratonas: jėgas reikia paskirstyti taip, kad jos nebūtų išeikvotos šiandien ir nepritrūktų rytoj
Grupės vadovas gydytojas R. Tamošauskas, apibendrindamas medikų misiją sako, kad universalumas vykstant į tokias misijas, yra didžiulė vertybė: „Kai nuvyksti į vietą, prasideda realybės, kokia ji yra tą dieną, atradimas – ji ne visada yra tokia, kokią ją tikėjaisi rasti. Buvo įdomu stebėti, kaip mūsų grupė tvarkėsi su ta nauja realybe ir jos diktuojamomis sąlygomis. Mes suradome, kaip panaudoti save, padarėme tai, ko ir atvykome. Smagu buvo matyti, kaip visi kartu ieško geriausio sprendimo, –sako gydytojas. – Dar vieną dalyką reikia pasakyti – ten liko nuostabūs žmonės, kurie gyvena sunkų gyvenimo etapą, kurie kasdien turi būti maksimaliai mobilizavęsi, todėl ypač svarbu, kad jie jaustų mūsų tikrą nesumeluotą paramą – emocinę ir medicininę. Nuo vasario 24 dienos medikai dirba 7 dienas per savaitę. Jie nepraranda vilties, jų mąstymas sutelktas tik į pergalę, jie nepraradę humoro jausmo. Čia kaip maratone – jėgas paskirstyti taip, kad jos nebūtų išeikvotos šiandien ir nepritrūktų rytoj. Todėl turime jiems padėti“.
