1897 m. I. Simonaitytė gimė Vanaguose, Klaipėdos rajone.
Mama Ėtmė Simonaitytė dukrą augino viena – tėvas Jurgis Stubra, pradėjęs kūdikį, Ėtmę vesti atsisakė. Su dukra Ėtmė glaudėsi pas savo seseris.
Penkerių metukų būdama Ieva tapo raiša – nepavyko išgydyti kaulų tuberkuliozės.
Su motina keliavo uždarbiaudama, nuo dešimties metų prižiūrėjo svetimus vaikus, mokyklos nelankė, pradėjo skaityti savarankiškai, vartydama Bibliją ir laikraščius.
Vanagų kaimo pastoriaus rūpesčiu Simonaitytė išvyko gydytis į luošų vaikų prieglaudą Angerburge, kur išmoko skaityti vokiškai.
1914 m. sugrįžusi glaudėsi Vanaguose pas tetą, nes motina jau buvo sukūrusi kitą šeimą.
Pramokusi siuvėjos amato, Ieva įstengė pati pragyventi, keliaudama iš kaimo į kaimą, net pelnė geros siuvėjos vardą.
Rašyti ji pradėjo anksti, būdama 12 metų.
„Aš visą savo mokyklinį laiką gulėjau lovoje, sirgau ir visą savo amžių buvau ir esu nesveika. <...> O rašyti pradėjau 12 metų būdama, lovoje gulėdama arba ant ramentų vaikščiodama, nieko iš pasaulio nemačiusi. Tai matote iš ko ir kaip pasidaro rašytojas“, – viename savo laiškų rašė I. Simonaitytė.
Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina rašė, jog po karo Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, suaktyvėjo lietuvininkai, kurie ėmė steigti draugijas, rašyti į Lietuvos spaudą, svajojo apie susijungimą.
Lietuvininkė I. Simonaitytė rašė straipsnius, eilėraščius, apsakymus periodinėje spaudoje.
Jos kūrinius spausdino „Klaipėdos žinios“, „Lietuviška ceitunga“, „Lietuvos keleivis“, „Mažosios Lietuvos Kalendros“, „Prūsų lietuvių balsas, „Rytojus“, „Tilžės keleivis“.
Rašytoja pasirašinėdavo ir savo tikra pavarde, ir slapyvardžiais, pavyzdžiui, Draugijos raštininkė, Evutė, E. D. Eglaitė, E. S., Sesutė, Symonaitikė E., Tautriga, Bemokslė Vanagiškė, Lietuvaitė.
I. Simonaitytė 1921 m. ji persikėlė į Klaipėdą, baigė mašinraščio ir stenografijos kursus. Bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, dirbo raštininke Lietuvos karo atstovybėje Klaipėdoje, lietuviškoje „Ryto“ spaustuvėje, Klaipėdos seimelio raštinėje.
Patriotinių jausmų, Maironio, Vinco Kudirkos, Prano Vaičaičio poezijos įkvėpta, I. Simonaitytė rašė eiles, siuntinėjo jas į laikraščius, skaitė sueigose.
Dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime, kurio įspūdžius vėliau aprašė romane „Pavasarių audroj“.
Metraštininkų teigimu, Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, rašytoja pamažu garsėjo kaip literatė.
Klaipėdos krašte tvyrojo politinė įtampa, nes lietuvių administracijai nesisekė įsitvirtinti ir jos valdžia buvo labiau formali.
Ūkinio gyvenimo svertus kontroliavo vokiškai kalbančios gyventojų daugumos renkamas ir vis labiau į nacionalistinį separatizmą linkęs seimelis.
Augančio vokiečių nacionalizmo grėsmę I. Simonaitytė galėjo įvertinti iš arti, pati dirbdama seimelyje, kai pusiau juokais buvo pravardžiuojama Lietuvos „šnipe“.
Taip ji buvo vadinama, nes skaitė savo eiles viešuose lietuvių renginiuose, priklausė kultūrinei Donelaičio draugijai, spausdino apysakas lietuvių periodinėje spaudoje.
Tuo metu intensyviai rašė romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ apie buvusių bajorų Šimonių kartas, du šimtmečius naikinamas karų, marų, kolonizatorių, perteikiant gimtojo krašto liūdną likimą.
Dešimt metų rašytas kūrinys augo ir plėtojosi, o I. Simonaitytė brendo kaip rašytoja.
Pasak literatūros istoriko Vytauto Kubiliaus, ji „pradėjo vos įvaldžiusi lietuviškos frazės rašybą ir intonaciją, o baigė brandžia poetinių regėjimų ir plastinių vaizdų menininke. […] Galima sakyti: I. Simonaitytė sukūrė romaną, bet galima sakyti ir atvirkščiai: romanas sukūrė I. Simonaitytę – rašytoją“.
