Į Anykščių Kraštą Atvyko Bėgdami Nuo Saugumo

Anykščių kraštas namais tapo įvairių tautybių žmonėms, kurie vienodai jį mylėjo, augino ir puoselėjo. Apie vieną tokių žmonių Aleksandrą Čaikiną, kurį likimas atvedė į Anykščių kraštą, pasakoja jo anūkė Vera Vasiljeva. Kas gali atspėti savo gyvenimo kelią?  Kas žino, kokia jo laukia rytdiena? Kas turi galių numatyti, kokiuose įvykiuose teks dalyvauti ir kokiose vietovėse pabuvoti?                  Mano senelis Aleksandras Čaikinas (1906-1981) gimė XX amžiaus pradžioje carinėje Rusijoje, Moilovo kaime, 320 km. į pietvakarius nuo Maskvos. Tarp didelių miškų, kuriuose ir mešką galėjai sutikti, buvo išsidėstę trys kaimai. Moilovo kaime stovėjo mūrinė raudonų plytų cerkvė, buvo daugiau kaip 500 trobų, šalia kaimo tekėjo ir teka upė Riaseta.                  Aleksandras buvo vienintelis sūnus, augęs penkių vaikų šeimoje (turėjo keturias seseris). Jo tėvas Fadejus anksti liko našlys ir vaikus užaugino vienas. Buvo raštingas, tad savo sūnų norėjo matyti mokytu, leido į kaimo pradinę keturklasę mokyklą. Mano senelis Aleksandras keturias klases baigė su pagyrimu ir tai, ką išmoko, nepamiršo visą gyvenimą. Net būdamas garbaus amžiaus mane stebino geromis matematikos, geografijos, istorijos žiniomis, mokėjo daug eilėraščių, mėgo dainuoti. Su juo kartu nuo mažens dainavau ir aš.                  Senelis giedojo cerkvės chore, ten ir su mano močiute Jekaterina susidraugavo. Susituokė būdami devyniolikos metų, susilaukė keturių sūnų ir trijų dukterų. A.Čaikinas – karys kavaleristas 1929 m.                  Bet negalima pamiršti kokiu laikotarpiu teko gyventi. Po vadinamos spalio revoliucijos, jaunai šeimai tik pradėjus kurtis, senelis buvo pašauktas tarnybai į tarybinės armijos kavalerijos dalinius. Prasidėjus kolektyvizacijai, šeima ilgai nestojo į kaime kuriamą kolūkį, liko tik trys nekolūkietiškos šeimos. Dėl tokių nesusipratėlių tarnaujantis armijoje Aleksandras Čaikinas nuolat buvo kviečiamas aiškintis pas dalinio partorgą, grasinama. Todėl teko ,,savanoriškai“ prisijungti prie kolektyvinio darbo. Į karo mėsmalę pakliuvo Moilovo kaimas                  Grįžęs po tarnybos į kaimą, senelis išmoko vairuoti, dirbo šoferiu, augino vaikus. Artėjo 1941-ieji. Ir kaimiečiai-kolūkiečiai matė, kad šaliai gresia karas. Iš Maskvos į Moilovą giminės vežė vaikus, kad jie būtų toliau nuo karo veiksmų. Deja, fašistinei Vokietijai užpuolus TSRS, vokiečių kariuomenė labai greit priartėjo prie Maskvos. Į karo mėsmalę pakliuvo ir Moilovo kaimas, jo teritorijoje buvo fronto linija. Vokiečių kareiviai išvarė kaimo gyventojus iš namų, daugelis trobų sudegė, buvo susprogdinta ir cerkvė.                  Senelis tuo metu buvo mobilizuotas į armiją. Močiutė su šešiais vaikais ir šešuru, išvaryti iš namų ,,kaip stovi“, buvo priversti glaustis apleistoje svetimo kaimo troboje. Buvo žiema – šiltų drabužių neturėjo, badavo, sirgo šiltine. Močiutei teko palaidoti mažą prieš karą gimusią dukrelę Aną ir dvylikos metų sūnų Nikolajų, kurį be jokios priežasties nušovė vokietis. Nuo bado mirė ir senolis Fadejus. Liko du sūnūs (pirmagimis berniukas Michailas mirė dar prieš karą) ir dvi dukros.                  Senelis Aleksandras neilgai dalyvavo karo veiksmuose, karo pradžioje chaotiškai traukiantis tarybinei armijai, pateko į vokiečių nelaisvę. Apie belaisvių stovyklą man truputį pasakojo – kad teko kęsti badą, o kai pasikasė po tvoros vielomis pabėgimui ir naktį su kitu kraštiečiu šliaužė link miško, buvo apšaudyti, bet liko nesužeisti – pavyko pabėgti. Grįžo į gimtus kraštus, o kaimas – sudegęs ir tuščias. Per kažkokį stebuklą sužinojo kur yra žmona ir vaikai. Slapstydamasis nuo vokiečių juos surado. Teko susitaikyti su vaikų ir tėvo netektimi.                  Karo veiksmai neleido ramiai gyventi. Vokiečiai suėmė visą šeimą ir ištrėmė į Alytaus lagerį, vėliau – darbams į Austriją. Senelis Aleksandras ir močiutė su dviem mažamečiais vaikais dirbo pas vieną austrų ūkininką, kiti du vaikai (penkiolikmetė dukra ir paauglys sūnus) – pas kitą. Per šventes šeimininkai, ūkininkavę netoli vienas kito, leisdavo šeimai pabūti kartu. Bėgo nuo KGB nagų Pasibaigus karui senelio Aleksandro Čaikino šeima grįžo į Moilovo kaimą. Bet rado tik griuvėsius – namai sudeginti, gyventi nėra kur, tik žeminė. Senelį iškart suėmė KGB, nes – buvęs karo belaisvis, tremtinys iš Austrijos. Jis man puse lūpų prasitarė, kad dažnai tardė naktimis, neleido miegoti, aiškinosi ar neišdavė Tėvynės… Daug pasakoti apie karą ir pokarį tarybiniais laikais vengta – tremtis į Austrija irgi buvo šeimos paslaptis. Seneliui patekus į tarybinio saugumo nagus močiutė liko viena su keturiais vaikais, nežinodama ar vyras bus paleistas ir kokia ateitis jų laukia. Tad, pakviesta tuo metu Lietuvoje gyvenusio brolio, atvažiavo į Anykščių kraštą – Raguvėlę. Kai senelį per stebuklą KGB paleido, jis susirado vaikus ir žmoną, ėmė kurtis Lietuvoje. Kadangi labai vertino mokslą, norėjo išmokslinti savo vaikus, geresnes sąlygas tam matė Lietuvoje – skatino vaikus siekti išsilavinimo, visi mokėsi Troškūnų vidurinėje mokykloje, vėliau dukra ir sūnūs įgijo aukštąjį išsilavinimą. Vyriausiajai dukrai, kuriai po karo buvo septyniolika, teko mokytis amato. Čaikinų šeima pokario metais.                  Senelis Aleksandras Čaikinas dirbo šoferiu, buvo vienas pirmųjų, gal netgi pirmas vairuotojas Anykščių rajone. Dirbo Raguvėlėje, vėliau – Troškūnų tarybiniame ūkyje net iki 1978 metų. Prisimenu, kad man būnant mažai, pas mus lankėsi tikriausiai laikraščio ,,Kolektyvinis darbas“ korespondentas – senelio klausinėjo apie vairuotojo darbą. Neramiais pokario laikais teko daug išgyventi ir patirti. Manau, kad vienintelio kaime sunkvežimio vairuotojo keliai kartais susipindavo ir su „miško brolių“ takeliais. Lietuviškai senelis dar nekalbėjo, bet turėjo mokinių – vaikinų iš Troškūnų ūkio, norinčių išmokti vairuoti, kurie padėdavo susikalbėti su vietiniais. Liko Čaikino šulinys Kaimo žmonės mano senelį ne tik gerbė, bet ir mylėjo, nes buvo santūrus, darbštus, ramus, taktiškas, inteligentiškas ir išmintingas žmogus, į kurį visada galėjai kreiptis pagalbos ir jos sulaukti. Senelis domėjosi ir mane paskatino domėtis įvykiais pasaulyje, netikėtais ir keistais reiškiniais. Turėdamas laiko skaitė mėgstamų rašytojų L. Tolstojaus,  V. Hugo knygas, jam ypač patiko romanas „Žmogus, kuris juokiasi“. Mokėjo daug mėgstamo poeto N. Nekrasovo eilėraščių, juos ir man padeklamuodavo. Mano dvasinei sandarai didžiausią įtaką ir turėjo senelis, nes su seneliais gyvenau, labai jį mylėjau ir gerbiau. Senelis man perskaitė pirmąją lietuviškų eilėraštukų knygelę, su juo mėgau dainuoti, jis įskiepijo dorines vertybes, skatino siekti mokslo žinių ir išsilavinimo. Penkiasdešimtmečiai Aleksandras ir Jekaterina 1956 m. Valstietiškas gyvenimas lietuviškame kaime ir seneliui ir močiutei nebuvo itin sunkus ar sudėtingas, nes mokėjo bendrauti, buvo geranoriški ir savi. Šeimoje niekada nebuvo problemos dėl kalbos, kuria kalbės vaikai ir anūkai. Namuose kalbėjome rusiškai, bet gyvendami lietuviškoje aplinkoje, su draugais, mokykloje, universitete kaip antrą gimtąją kalbą mokame ir lietuvių. Tokią dvikalbystę lėmė išmintinga senelio pozicija – reikia mokėti kalbą žmonių, greta kurių gyveni. Lietuvių kalbos įvaldymas leido vaikams ir anūkams baigti pageidaujamus mokslus, įgyti norimą profesiją. Pats mano senelis Aleksandras Čaikinas savo gimtinei, žinoma, jautė nostalgiją, man regis, kartais liūdėdavo dėl išeivio lemties. Bet gyvenimas klostėsi taip, kad Lietuvoje pritapo vaikai, anūkai, gimtasis senelio kaimas po karo taip ir nebuvo atstatytas. Juodžemio zona tarybiniams vadams nebuvo svarbi, reikėjo įsisavinti plėšinius. Gal kaimų nenorėta išsaugoti ir todėl, kad Rusijos valstietija spalio revoliucijai-perversmui priešinosi, kovojo prieš bolševikus. Didžiulė dalis valstiečių buvo ištremta iš savo žemių ir vėl atkurti tokią nepatikimą visuomenės dalį tarybinei valdžiai, matyt, atrodė nereikalinga ir rizikinga. Taip pralėkė Aleksandro Čaikino gyvenimas Lietuvoje. Užaugo vaikai ir anūkai, suseno pasodintos obelys ir tik šulinys prie namo, kuriame gyvenome, dar ilgai buvo vadinamas Čaikino šuliniu. Labai skanus to šulinio vanduo. Dar ir dabar… Vera Vasiljeva СПАСИБО Ушёл давно мой дедушка родной… Но речь его я слышу и сегодня, И мудрые слова, гласящие о том, Что жизни радоваться всем возможно. Мы мечемся средь зла и суеты, Проходят дни и пусто, и тоскливо… Нет в буднях радости и нет мечты, И обратиться к Богу нам не мило. Мы потеряли робкий, зыбкий свет Любви к другим, и чуткость, и смиренье. Истратили надежду вешних дней И вера ускользает как мгновенье. Мы много растеряли в этой тьме И позабыли главное, однако, – Есть в жизни место радости, мечте. Я благодарна, дедушка, за эту истину тебе. Dėkoju Tau Brangus seneli, daug praėjo metų Kai žemei šiai „Sudiev“ Tu pasakei, Bet savojo gyvenimo kelionėj Tave menu su meile aš dažnai. Ir Tavo žodžiai sieloje vis aidi Kad mes gyventi turime gražiai – Mokėt svajoti, džiaugtis ir tikėti, Širdy sūpuoti viltį nuoširdžiai. Taip pavargstu dabar nuo pikto melo, Nuo neapykantos, veidmainių ir klastos. Tiek daug aplink tamsos, lyg juodo maro. Ir regis nesulauksiu jau šviesos… Bet Tavo žodžiai sieloje vis aidi, Kad mes gyventi turime gražiai. Todėl suklupusi keliuos iš naujo Ir vėl tikiu, šypsausi ir svajoju, Ir nusilenkdama žemai aš Tau dėkoju Už išmintį, kurią kaip palikimą man davei Šaltinis: Nyksciai