Jie beveik niekada neserga ir atrodo jaunai. Tyrėjai iki šiol negali atskleisti jų ilgaamžiškumo paslapties. Mes išsamiau papasakosime apie šios kalnų tautos gyvenimą.
Hunzos slėnio gyventojai, skirtingai nuo kitų tautybių, išoriškai labai panašūs į europiečius.
Kaip sako legenda, nykštukinė kalnų valstybė buvo įkurta Aleksandro Makedoniečio karių, jo žygio į Indiją metu.
Hunzos slėnio gyventojus juokina tai, kad kažkas juos vadina kalnų tauta. Juk jie įsikūrė šalia žinomos „kalnų susitikimo vietos“ – taško, kuriame sueina trys aukščiausios pasaulyje kalnų sistemos: Himalajai, Hindukušas ir Karakorumas. Šiandien Hunzą valdo Pakistano Kašmyro ir Šiaurinių teritorijų reikalų Ministerija. Viena iš pagrindiniu Hunzos laikytinų vietų – ledynas, kuris, kaip plati upė leidžiasi į slėnį.
Jie turi savo kalbą – burušaski (Burushaski), nenustatyta nei vienos jai giminingos pasaulio kalbos, nors visi čia kalba urdu, daugelis – anglų kalba. Jie išpažįsta islamą, bet ne tą, prie kurio visi esame pratę, o ismailizmą – vieną mistiškiausių ir paslaptingiausių religijų.
Tad Hunzoje jūs neišgirsite įprastinių kvietimų maldai. Kreipimasis į dievą – kiekvieno asmeninis reikalas ir laikas.
Hunzos gyventojai maudosi lediniame vandenyje, net spaudžiant 15 laipsnių šalčiui, iki šimto metų žaidžia aktyvius žaidimus, 40 metų jų moterys atrodo, kaip merginos, 60 metų išlaiko figūros lieknumą ir grakštumą, o 65 metų dar gimdo vaikus. Vasarą jie maitinasi šviežiais vaisiais ir daržovėmis, žiemą – saulėje džiovintais abrikosais ir daigintais grūdais, avių pieno sūriu.
Įdomu dar kai kas: „alkano pavasario“ metu (laikotarpis, kai vaisiai dar nesunoko, tęsiasi apie 2-4 mėnesius) jie beveik nieko nevalgo ir tik kartą per dieną geria gėrimą iš džiovintų abrikosų. Toks pasninkas – kultas, kurio griežtai laikomasi.
Škotų gydytojas McCarrisonas, pirmasis aprašęs šį Laimės slėnį, pabrėžė, kad baltymų vartojimas ten yra žemiausiame normos lygyje, jeigu tai išvis galima pavadinti norma. Hunzos gyventojo dienos kalorijų norma vidutiniškai siekia 1933 kcal ir susideda iš 50 g baltymų, 36 g riebalų ir 365 g angliavandenių.
R. Bicheris knygoje „Hunzos – tauta, kuri nežino ligų“ pabrėžia šiuos itin reikšmingus šios valstybės gyventojų mitybos įpročius:
— visų prima, ji vegetariška;
— didelis kiekis žalių produktų;
— kasdienėje mityboje dominuoja daržovės ir vaisiai;
— produktai natūralūs, be jokios chemijos ir paruošti išsaugant visas biologiškai vertingas medžiagas;
— alkoholis ir saldumynai vartojami ypatingai retai;
— labai ribotas druskos vartojimas;
— produktai užauginti tik savo žemėje;
— reguliarūs badavimo laikotarpiai.
Prie šio sąrašo reikėtų pridurti ir kitus, sveikam ilgaamžiškumui palankius faktorius. Tačiau mitybos įpročiai, be abejonės, turi itin reikšmingą, sprendžiamąją reikšmę.
1984 metais vienas iš Hunzos gyventojų, vardu Saidas Abdulas Mobudas, atvyko į Londono Hitrou oro uostą. Parodęs pasą, jis pribloškė migracijos tarnybos darbuotojus. Remiantis dokumentu, hunzakutas gimė 1823 metais ir jam sukako 160 metų. Mobudą lydėjęs mula paaiškino, kad Hunzos valstybėje jis laikomas šventuoju, žinomu dėl savo ilgaamžiškumo. Mobudo sveikata puiki ir protas aštrus. Jis puikiai atsimena įvykius nuo 1850 metų.
Apie savo ilgaamžiškumo paslaptį vietos gyventojai sako paprastai: būk vegetaras, dirbk fizinį darbą, nuolat judėk ir nekeisk gyvenimo ritmo, tada ir nugyvensi iki 120-150 metų. Išskirtinės hunzų tautos, turinčios „pilnavertę sveikatą“ bruožai:
1) Aukštas darbingumo lygis plačiąja šio žodžio prasme. Hunzų darbingumas pasireiškia tiek darbo, tiek žaidimų ar šokių metu. Jiems praeiti 100–200 km — tas pats kas mums trumpai pasivaikščioti prie namų. Jie neįtikėtinai lengvai užkopia į stačius kalnus, kad perduotų kokią nors žinią ir sugrįžta namo energingi ir linksmi.
2) Džiaugsmingumas. Hunzos visada juokiasi, jie visada gerai nusiteikę, net kai yra alkani ir kenčia nuo šalčio.
3) Išskirtinė ištvermė. Hunzų nervai stiprūs, kaip virvės ir ploni bei švelnūs, kaip stygos, – rašė McCarrisonas. — „Jie niekada nepyksta ir nesiskundžia, nesinervina ir nerodo nekantrumo, nesiginčija tarpusavyje ir su visiška dvasine ramybe kenčia fizinį skausmą, nemalonumus, triukšmą ir t. t.“
