Santykių psichologija – viena sudėtingiausių ir labiausiai supainiotų mano gyvenimo sfera. Juk santykiuose turi būti mažiausiai du žmonės. Ir jeigu galime būti visiškai tikri dėl savęs, tai kito žmogaus minčių ir troškimų mes nežinome ir žinoti negalime. O dažnai pasitaiko, kad ir savų poelgių bei norų nesuprantame. Ir tada prasideda visiškas chaosas.
Kai kuriame santykius, mes remiamės trimis faktoriais:
– Ankstesnių santykių patirtimi;
– Tuo, kaip santykiai buvo kuriami šeimoje, kurioje užaugome;
– Artimų ir pažįstamų žmonių santykių modeliais.
Praėjusių santykių patirtis
Iš praeitų santykių mes išeiname pasičiupę su savimi porą-trejetą įvairiausių baimių ar neteisingų įsitikinimų. Tokių kaip, pavyzdžiui, “niekada nesurasiu žmogaus, kuris mane išties pamils ir kurį pamilsiu aš”, “močiutę paliko senelis, mamą – tėtis, ir mane visi vyrai paliks”, “visoms moterims iš manęs reikia tik ;pinigų” ir t.t.
Gaila, bet toli gražu ne visi tėvai turėjo harmoningus ir laimingus santykius. Jeigu vaikas nuo mažų dienų mato daug barnių, nuoskaudų ir pykčio tarp mamos ir tėčio, visa tai ateityje paveiks jo būsimus santykius. Jeigu mūsų tėvai per šeimyninius konfliktus užsidarydavo savyje, išsivaikščiodavo po skirtingus kambarius ir daugiau nebeužsimindavo apie iškilusią problemą, tai ir vaikais, kai užaugs, dažniausiai nepajėgs užmegzti konstruktyvaus dialogo, negalės aptarti problemų, ieškoti kompromisų.
Ir jeigu dauguma pažįstamų porų nuolat konfliktuoja ar skiriasi, tai vis labiau tvirtėja abejonės, jog įmanomi santykiai, kuriuose du žmonės myli vienas kitą, gerbia, palaiko, leidžia vienas kitam kvėpuoti ir vystytis.
Santykius kurti sunku dar ir dėl savo asmeninės psichologijos. Kartais mums sunku apginti savo nuomonę, papasakoti apie savo norus ir poreikius iš baimės, kad santykiai dėl to suirs, kad žmogus mus paliks. O iš kitos pusės, kai kam nesudėtinga kalbėti apie savo poreikius, būti visų pirma savimi, tačiau artumo tokie žmonės labai baiminasi.
