Egzistuoja legenda, anot kurios kiekvieną mūsų kartą per gyvenimą aplanko Dievas. Ir jis gali atsirasti bet kokiu pavidalu – sušlapusio kačiuko, senuolio, elgetos – ir mūsų likimas susiklostys priklausomai nuo to, kaip pasielgsime susitikimo metu… O yra tokia pasakėčia:
Gyveno kartą žmogus. Ir turėjo jis tris svajones: turėti gerą darbą su aukštu atlyginimu, vesti gražią ir gerą mergina ir… tapti žymiu visame pasaulyje.
Per gyvenimą su juo nutiko nemažai istorijų, mes papasakosime tris iš jų:
Šaltą žiemos rytą jaunuolis skubėjo į pokalbį dėl darbo žinomoje įmonėje. Iki susitikimo buvo likusios minutės o jam dar reikėjo praeiti per visą kvartalą. Staiga tiesiai prieš jį paslydo ir nukrito pagyvenęs žmogus. Mūsų herojus pažiūrėjo į jį, nusprendė, kad jis girtas ir, nepadavęs rankos, nubėgo toliau. Laimei, į pokalbį jis nepavėlavo. Deja, į svajonių darbą jo nepriėmė.
Šiltą vasaros vakarą žmogus vaikščiojo po miestą. Pastebėjęs gatvės artistų trupę, jis sustojo pasigrožėti vaizdu. Žiūrovų buvo nedaug, bet pasirodymas buvo linksmas ir įdomus. Pasibaigus pasirodymui pasigirdo aplodismentai ir žmonės pradėjo skirstytis. Mūsų žmogus taip pat pasisuko eiti, kai staiga kažkas nedrąsiai palietė jo petį. Tai buvo pagrindinė pasirodymo heroje, senuolė – klounė. Ji pradėjo klausinėti ar jam patiko spektaklis, ar jis patenkintas aktoriais. Bet žmogus nenorėjo bendrauti ir nusibodėjęs pasisuko eiti namo.
Vieną lietingą rudens vakarą, žmogus skubėjo namo iš draugo gimtadienio. Diena buvo sunki ir jis svajojo greičiau įlipti į vonią ir užmigti šiltuose minkštuose pataluose. Staiga jis išgirdo kažkieno verkimą. Verkė moteris. Ji sėdėjo ant suoliuko prie mūsų herojaus namo. Ji buvo viena, neturėjo skėčio ir tik lengvos striukės gobtuvas saugojo ją nuo šalto lietaus. Pastebėjusi mūsų herojų, ji kreipėsi į jį pagalbos. Kažkas nutiko jos šeimoje ir jai labai reikėjo išsikalbėti. Žmogus susimastė, prieš jo akis išdygo vonia ir lova ir sulemeno, kad yra labai užimtas ir nuskubėjo į laiptinę.
Žmogus nugyveno nelaimingą gyvenimą. Ir mirė.
Papuolęs į dangų, jis sutiko savo angelą-sargą.
– Žinai, nugyvenau visai nelaimingą ir nieko vertą gyvenimą. Turėjau tris svajones, bet nei viena jų neišsipildė. Kaip gaila…
– Hm… Drauge mano, aš padariau viską, kad tavo svajonės išsipildytų, bet tam tau tereikėjo vieną kartą paduoti ranką, atsimerkti ir sušildyti širdį.
– Apie ką tu?
– Prisimeni žmogų, nukritusį ant slidžios žemės? Tuoj parodysiu tau tą paveikslą… Tas žmogus buvo tavo svajonių įmonės generaliniu direktoriumi. Tavęs laukė svaiginanti karjera, o viskas, ko iš tavęs reikėjo – paduoti ranką.
Pameni senuolę-klounę, kuri po gatvės pasirodymo prie tavęs priėjo su klausimais? Tai buvo jauna gražuolė-aktorė, kuri įsimylėjo tave iš pirmo žvilgsnio. Jūsų laukė laiminga ateitis, vaikai, neblėstanti meilė. Viskas, ko iš tavęs reikėjo – atmerkti akis.
Pameni verkiančią moterį prie tavo laiptinės? Buvo lietinas vakaras, ji kiaurai peršlapo nuo lietaus ir ašarų… Tai buvo žinoma rašytoja. Ji išgyveno šeimos krizę ir jai labai reikėjo dvasinio palaikymo. Jeigu būtum padėjęs jai sušilti savo bute, išklausęs ir nuraminęs ją, ji parašytų knygą, kurioje papasakotų apie šį įvykį. Knyga išpopuliarėtų visame pasaulyje ir tu kartu su ja, kadangi pagrindiniame puslapyje autorė nurodytų savo muzos vardą. Viskas, ko iš tavęs reikėjo – nedidelės tavo širdies kibirkšties. Tu buvai neatidus, mano drauge.
Žmogus atsiduso ir išėjo mėnulio taku į žvaigždžių tolį…
Moralas: įsiklausyk į pasaulį, jis siūlo galimybes. O pagalbos reikia ne tik mokėti paprašyti, bet ir garbingai priimti.
