Šiandien G. B. Pocevičiūtė ne tik turi savo tapybos dirbtuvę beveik pačiame uostamiesčio centre, bet ir nepaliauja tobulėti dvasiniame kelyje. Apie tai tapytoja kalba ir savo paveiksluose. Esate sveiko gyvenimo būdo kuratorė, propaguojate veganizmą, esate menininkė ir vedate meditacijas. Natūralu, kad tokie dalykai neateina „iš niekur“. Kas atsitiko, kad taip kardinaliai pakeitėte savo gyvenimą? Jau nuo ankstyvos vaikystės buvau mokoma padėti kenčiantiems žmonėms. Nėjau į darželį, todėl tėvai mane dažnai palikdavo močiutei, kuri savanoriavo Raudonajame Kryžiuje Mažeikiuose ir dar šeimininkavo pas tuometį kunigą. Kadangi ir močiutė manęs neturėjo kur palikti, visur, kur eidavo pati, vesdavosi ir mane. Teko ne tik dalyvauti įvairiuose renginiuose, bet ir nuolat lankytis senelių, vaikų globos namuose, laidoti mirusius našlaičius vaikus ir t. t. Taigi, supratimą apie pagalbą kitiems jau turėjau nuo mažumės. Augdama šioje aplinkoje susiradau daug draugų ir pažįstamų vienuolių, kunigų. Todėl maždaug nuo 10-os klasės atostogas leisdavau Panevėžio moterų vienuolyne. Tuo metu net svarsčiau tapti vienuole. Bet kaip tik tada pasipainiojo pirmoji meilė. Negana to – prasidėjo pirmieji egzaminai ir svarstymai, ką toliau veikti gyvenime. Visa tai sukėlė labai daug baimės ir streso. Tada prasidėjo fiziologinis organizmo atsakas į ilgalaikį stresą ir nerimą: atsirado įvairios alergijos. Būdavo, kad atsikeliu ryte ir pirmiausia išgeriu 9 tabletes. Kad galva neskaudėtų, kad skrandis veiktų ir t. t. Ant veido atsirado atviros žaizdos, kurios vertė slėptis po šalikais ir kepurėmis. Pradėjau slėpti save, sykiu „uždarydama“ ir savo pačios vidų. Mokyklos psichologė tai pastebėjo labai greitai, nes pradėjau net į pamokas nebeiti. Pasikvietė mano mamą, pasikalbėjo su ja ir nuo tada prasidėjo mano kelionės pas gydytojus, kurie padėjo susitvarkyti mitybą. Kai pirmą kartą nuvykau į Kauno klinikas, veikė tik mano gimda. Važinėjau ten apie dvejus metus, kol atstatė visą organizmą ir normalias jo funkcijas. Taip vyko fizinis gijimas. O kaip atrodė dvasinis gijimas? Baigusi mokyklą norėjau tapti arba dailininke, arba aktore. Tačiau vėl grįžau prie tų pačių tėvų „taisyklių“, kurios visad bylojo, jog nepragyvensiu iš tokių veiklų, šeima niekada nesuprato mano meniškumo. Matyt, todėl visad jaučiausi esanti užribyje. Tad artimiausia profesija, kurią ir pasirinkau, buvo socialinis darbas. Labai džiaugiausi, nes studijuodama šią sritį gavau daug psichologijos žinių. Pirmiaisiais ir antraisiais studijų metais bandžiau ir alkoholį vartoti, ir cigaretes. Bet, aišku, viskas baigdavosi labai blogai, organizmas viską atmesdavo, nors psichologiškai man labai reikėjo į kažką kabintis. Ir tada, maždaug antrame kurse, mane ir mano grupiokę visai netyčia pakvietė pamedituoti. Ėjome dviese, kad į kokią sektą nepakliūtume… Tais laikais dar nebuvo pasitikėjimo tokiais dalykais. Taigi, tie pirmieji kartai man tiesiog pakėlė nuotaiką. Vėliau prasidėjo visų „blokų“ ėjimas lauk iš vidaus, ašaros, aiškinimaisi, iš kur visos mano ligos. Vyko dvasinis atsistatymas. Ilgainiui nebereikėjo jokių vaistų. Iš psichologinių problemų kapsčiausi keletą metų, kol į mane pagalbos pradėjo kreiptis ir kiti žmonės. Tapėte nuo vaikystės, tačiau iš to, ką pasakojate, suprantu, kad piešimas buvo ilgokai užmiršta veikla. Kas paskatino vėl ieškoti savo meniškosios asmenybės pusės? Gal todėl, kad daug dirbau su savimi, matyt, pritraukiau prie savęs tokius žmones, kurie „išjudino“ mano meniškąją pusę. Juk iki tol ėjau į paprastą darbą, kuris truko nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro. Stipriai įsisukau į menininkų bendruomenę, tad atsirado galimybė ir po pasaulį pakeliauti. Buvo toks periodas, kai gyvenau tarp Portugalijos ir Klaipėdos. Tas laikas labai išlaisvino. Visi tie žmonės leido man pasijusti tikra menininke – visur mane taip pristatydavo, kartu lankėme meno parodas, pradėjau pati vėl tapyti. Keliavimas išliko iki šiol – čia, Klaipėdoje, kartais net oro ima trūkti, todėl bent kartą per metus visada kur nors išvykstu. O šiaip visada buvau ta „gerietė“, klausanti tėvų, nes tokios yra taisyklės ir taip reikia daryti, bandanti pati sau įrodyti, kad tapymas gali būti tik hobis. Neatsimenu, kada konkrečiai buvo tas laikas, kai pirmą kartą pasisodinau priešais save mamą ir pasakiau, kad tapysiu, nes nebegaliu ilgiau šitaip. Aišku, reakcija buvo labai neigiama. Su tėčiu gal šiek tiek sunkiau buvo. Vėliau abu apsiprato ir susitaikė. Apie ką yra jūsų tapyba? Ką norite pasakyti ja aplinkiniams? Mano menas yra apie pagalbą kitiems ir mūsų visų skirtumus. Dažnai mano paveiksluose yra užšifruotas kažkoks konkretus žmogus. Būna, kad pabendrauju su kažkuo, mane įkvepia, sukelia minčių lietų ir sudedu visa tai į paveikslą.
- Paskutinės naujienos
