Garsaus Lietuvos astronomo, muziejininko Gunaro Imanto Kakaro komentaras privertė susimąstyti. Ir nesusilaikiau nepasidalinusi. Juolab, kad astronomas gimė tame pačiame kaime, kuriame gimė mano mama, kuriame gyveno mano seneliai, pas kuriuos aš iš Pabiržės miestelio dažnai per laukus nubėgdavau. Pamenu dėdę Gunarą, kai jis lankydavosi pas senelius, tada jis dar nebuvo garsus astronomas.
Astronomo G. I. Kakaro komentaras:
„Gaila, taip ir nesulaukiau komentaro, kad Kakaras nusifantazavo su savo sparnais ir žiaunomis. Viena garsi Lietuvos psichologė, Jungo mokymo tęsėja, priskyrė manę Donkichoto tipo asmenybei. Tada visai nenuostabu, kad iš tokio tipo visko galima tikėtis.
Noriu pasakyti, kad yra daug rimtesnė prielaida sutikti iš esmės kitokius ateivius. Visos mūsų Žemėje egzistuojančios gyvybės organinę medžiagą sudarantys pagrindiniai elementai yra anglis, vandenilis, azotas, deguonis, fosforas ir siera. O jeigu kita gyvybės forma bus sudaryta iš kitų, ar dalinai iš kitų, cheminių elementų? Mokslo pasaulis dar nepaneigė tokios galimybės. O jeigu tokia galimybė reali, tai gyvybė, tame tarpe ir protaujanti, gali egzistuoti kitokios sudėties atmosferoje, kitokiame temperatūrų diapazone, turėti visai kitokį maisto ar energijos poreikį. Apie formą tada iš viso nėra prasmės diskutuoti – prieš mus atsiveria vaizduotės variantų gausa.
Palikime patiems ateiviams rūpintis savo išvaizda ir forma. Yra kur kas svarbesni galimi skirtumai tarp mūsų. Štai keletas klausimų – kokios jų pagrindinės gyvenimo, bendravimo vertybės – užuojauta ir pagalba artimam, santykis tarp tiesos ir melo, abejingumas ir jautrumas, pykčio ir agresijos pasireiškimai ir t.t., ir t.t.
O koks jų menas? Šokiai, muzika, dainavimas, vaizduojamasis menas, estetika, architektūra ir t.t. Ar menas jiems iš viso reikalingas?
O koks jų pasaulio pažinimas? Ar jiems, kaip ir mums, neišvengiamai norisi viską paaiškinti priežastiniu ryšiu? Ar tokiam paaiškinimui jiems reikalingi gamtos dėsniai? Ar tų dėsnių išraiškoje jie naudoja matematiką, matematines formules?
Atkreipkite dėmesį – tokie mano klausimai tarsi veda prie išvados, kad jie pagal šias klausimais išreikštas savybes turėtų būti labai į mus panašūs. Deja, neturime argumentuoto, mokslu pagrįsto tako, kuriuo eidami galėtume įsivaizduoti kitokius, bet logiškai galimus ateivius. Vis sukamės savo žemiškajame rate. Prieš keletą dešimtmečių rašiau:
„Tad palikim rašytojams fantastams tą naivų žaidimą – aprašinėti ateivių iš kitų planetų išvaizdą, spalvą ar ūgį, jų kosminį transportą, jų judėjimo principus, technikos lygį, mums nežinomų jėgų suvaldymą, pagaliau universalius kosminius vertimo aparatus, kurie padės jiems prabilti į mus lietuviškai. Palikim tai fantastams.
Aš norėčiau išgirsti jų muziką. Norėčiau matyti jų akis. Regėti jų šokius, paveikslus ar tokias meno formas, kurių mes nežinome. Ar pamatysiu tik egzotiškus lyg gervių šokius, ir mano protas, gimęs ir brendęs Žemėje, bus aklas ir kurčias kito pasaulio jausmams?
Nuojauta sako, kad mano proto lopšys – ši Visata. Šioje Visatoje gimė ir jie. Tad didžioji kontakto mįslė – kiek bendro mūsų emociniame pasaulyje? Sugebėjime matyti ir jausti.
Kokius mano dvasinio pasaulio labirintus palies jų muzikos garsai? Kokia dar laimės nuojauta slypi mumyse? Ir kokį skausmo ar netekties dvelksmą dar gali pajusti žmogaus širdis?
Kiek bus tarp mūsų to bendro Visatos Žmogaus jausmo? Kaip praturtėsim ir kuo juos praturtinsim?
Kitas pasaulis. Kiti žmonės. Kada? Laukiame jau kelis šimtmečius. Bet ieškoti dar tik pradėjome…
Kada rasime? O gal kada mus suras?“…
Dr. Gunaras Imantas Kakaras gimė 1939 01 08 Padaičių kaime, Pabiržės vlsč., Biržų apskr., lietuvių astronomas, etnokosmologas.
1946-1957 m. mokėsi Pabiržės pradinėje ir vidurinėje mokyklose, 1962 m. baigęs Vilniaus universitetą iki 1990 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute, nuo 1969 m. Molėtų observatorijoje. Lietuvos etnokosmologijos muziejaus, įkurto 1990 m., vienas kūrėjų ir jo direktorius (1990–2019). 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.
1990 m. kartu su Libertu Klimka įsteigė Etnokosmologijos muziejų, nuo 1995 m., muziejaus direktorius.
Mokslinių darbų svarbiausia sritis – žvaigždžių fotometrija, astronomijos mokslo populiarinimas.
Parašė knygas „Šimtas astronomijos mįslių“ (1967), „Astrofizika“ (1977), daug mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių.
Dalina RUPINSKIENĖ
Šaltinis: Nyksciai
