Manyčiau, kad su juo vienaip ar kitaip esame susidūrę visi. Net tie, kurie gyvena individualiuose namuose kokio dar neiškapoto miško pakrašty. Hard rock, techno, įvairiausi bumčikai, aidintys kad ir dienos metu, veikia net apykurčius žmones.
Todėl suklusti privertė p. Arnoldo išpažintis: „Mano rengiamuose vakarėliuose penktame “chruščiovkės” aukšte prieš gerus 15-18 metų vykdavo tokie smagumėliai, kad net besirenkantys į juos sakydavo: nuo autobusų stotelės, kuri už gerų 150 metrų buvo, muzika ir šūksniai girdisi.
Viskas kaip priklauso: kolonkės, šokiai, pilnas balkonas rūkančiųjų – iki ryto ir dar ilgiau. Geri, nerūpestingi buvo laikai – jaunystė!
Niekas iš besilankiusiųjų neprisimins kaimynės Danguolės, kuri bute aukštu žemiau gyveno. Pradinių klasių mokytoja, su dviem mokyklinukais vaikais, ir vyras lygtai irgi buvo. Neprisimins, nes ji mūsų raminti atėjo vieną vienintelį kartą. Bet gerai prisimenu, ką tada pasakė: „Sėdime su vaikais ant lovos krašto, laukiame, kol baigsis triukšmas. Leiskite bent porą valandų prieš mokyklą numigti…“
Muziką tada išjungėme, bet tik pusvalandžiui ir tik tą kartą. Daugiau Danguolė nebeatėjo, o netrukus ir visai išsikraustė, – sutikta laiptinėje be jokio pykčio pasakė, kad pagaliau pasistatė namą.
Po jos atsikraustė toks policininkas su šeima. Be jokių ceremonijų vieną kartą atėjo su decibelų matuokliu, kai aš pats sau vienas tiesiog įprastu garsu (visada per garsiai) klausiausi muzikos. Pasakė, kad daugiau nebeateis – kvies patrulius. Supratau, – nejuokauja.
Kartu su jo atsikraustymu kuklaus butuko skandalinga šlovė nugrimzdo praeitin… Išsikrausčiau į kitą miestą. Prieš savaitę pirmą kartą gyvenime kam nors kviečiau policiją – kaimynui iš viršaus, labai mėgstančiam techno muziką (visada per garsiai) ir vakarėlius su daugybe triukšmingų svečių ir, įtariu, dar velnias žino ką mėgstančiam.
Ramiai, kaip toji Danguolė, kentėdavom, pagarbiais SMS’ais kaimyno balius ramindavom. Tiesa, vieną kartą esu parašęs: „Junk lauk muziką, sienos dreba kaip per karą.“ Visada muziką išjungdavo ir svečius išprašydavo, bet tik tam kartui.
Aną savaitgalį nusprendžiau imtis radikalesnių veiksmų, ir kol kas, atrodo, suveikė. Skambinti 112 jausmas keistas, turiu pripažinti, bet už sąžinės priekaištus kol kas esi apdovanotas ramiu, saldžiu miegu. Pagaliau!
