Giedrė ir Elena prisimena, kaip vaikai pasikeitė ir šiandien ne tik aplanko, bet ir paskambina pasikalbėti su SOS mama. Vis tik, kaip atrodo darbas globos namuose? Kokie vaikai atkeliauja į globos namus? Kur vaikams labiausiai skauda ir kaip SOS mamos ir SOS tetos atrandą ryšį?
Giedrė Vaičiūnienė dalijosi prisiminimais, kaip prieš 13 metų, ji laikraščio skelbime rado pasiūlymą prisijungti prie SOS mamų. Moteris tuomet buvo išėjusi iš darbo mokykloje, kurioje ji išdirbo 25 metus.
G. Vaičiūnienė šiam žingsniui ryžosi paskatinta sūnaus, tačiau praeiti atranką nebuvo lengva, anot jos, tik po kurio laiko, praėjus įvairius psichologinius testus, verdiktas buvo, jog ji yra laukiama SOS vaikų kaime praktikuotis pusmečiui.
„Po pusmečio praktikos, SOS vaikų kaime gavau žalią trečią namelį ir pirmus du vaikus, kuriuos pasiryžau auginti iki pilnametystės. Šiandien vienas iš mano vaikų gyvena savarankiškai, o kiti vis dar auga pas mane.
Dėl šio sprendimo turėjau persikelti gyventi į Vilnių. Darbas nėra lengvas, bet to net negalėčiau pavadinti darbu, tai gyvenimo būdas, kuriame turi atiduoti visa save, nes tie vaikai yra tavo vaikai, tu juos auginti ir jais rūpiniesi, kaip savo”, – kalbėjo Giedrė.
Specialistė: „Čia reikalingi žmonės, kurie dirba ne tik su protu, bet ir širdimi”
Anot GIMK programos vyresniosios specialistės Danutės Gustaitytės, atrankos buvo itin ilgos dėl tiesioginio darbo su vaikais. Norinčios tapti SOS mamomis, moterys turėjo pereiti daugybę patikrų bei išbandyti save dirbant su kitomis mamomis.
„Tai ne tik darbo pasirinkimas, bet ir gyvenimo būdo pasirinkimas, nes reikėjo gyventi su tais vaikais, kurti šeimą, būti mama ir turėti mažai išeiginių. Dažnu atveju, mūsų vaikai turėjo vienintelius namus ir vienintelę SOS mamą, todėl ta atranka ir buvo tokia rimta.
Vaikai patenkantys į globą, visų pirma yra traumuoti, susidūrę su netektimi, atsidūrę globos sistemoje dėl įvairių priežasčių: dėl nepriežiūros, dėl tėvų priklausomybių.
Kodėl buvo tokia didelė atranka? Nes ne kiekvienas gali pasiryžti dirbti su vaikais, ne kiekvienas gali susitvarkyti su vaikų elgesiu, kurį iššaukia jų traumos, jų netektys, – tai turi būti žmonės, kurie gebėtų ir norėtų mokytis puoselėti saugų prieraišumą. Čia reikalingi žmonės, kurie dirba ne tik su protu, bet ir širdimi”, – pasakojo D. Gustaitytės.
SOS mama: mūsų vaikų laukdavo ir sakydavo, kad tik visi tokie būtų
Daugiau nei dešimtį metų mama ir teta dirbančios G. Vaičiūnienė ir Elena Kazlauskienė, prisimena stovyklų vadovų nuostabą, kuomet jų auginami vaikai buvo išgirti. Anot moterų, vasaros stovyklos, vaikų iš organizacijos, kasmet laukdavo su ištiestomis rankomis.
„Kai vaikai vasarą išvažiuodavo į stovyklas, ne vienas vadovas rūpinosi, kaip reikės susitvarkyti su vaikais, kurie yra iš globos namų. Bet kai atvažiuodavau pasiimti vaikų, vadovai sakydavo, kad ką jūs darot SOS kaime, ant vaikų veidų nesimato, kad jie yra iš globos įstaigos, jie tokie patys, kaip ir visi kiti vaikai. Stovyklos net laukdavo ir sakydavo, kad tik visi vaikai būtų tokie, kaip mūsų”,– dalijosi prisiminimais Giedrė.
SOS mamos rūpinasi ne tik vaiko poreikiais, bet ir stengiasi užtikrinti vaikų ateitį. 13 metų mama dirbanti G. Vaičiūnienė sako, jog dviem vaikam pavyko rasti kelią. Mama didžiuojasi, jog vienas iš vaikų save atrado teatre, o kitas kariuomenėje.
„Man pasisekė dviem vaikam surasti gyvenimo kelią. Vieną vaiką, kuris tuomet buvo septynių, užrašiau į teatro akademiją ir šiandien gyvenimo be teatro jam jau nebėra. Vaikas ateityje nori studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Kitam vaikui netyčia padėjau susidomėti Šaulių sąjunga. Taip viskas susiklostė, kad balandį mano jaunuolis išeina savanoriškai tarnauti į kariuomenę ir savo gyvenimą planuoja sieti ten”, – su šypsena pasakojo Giedrė.
Specialistė apie vaikus: „Sėkmė yra apie ilgalaikių santykių sukūrimą”
18 metų teta dirbanti Elena, šiandien skaičiuoja 11 anūkų ir teigia, kad pats nuostabiausias jausmas – grįžtantys vaikai. Moterys juokauja, jog jei atvažiuotų visi vaikai, nebūtų vietos kur jų suguldyti.
Anot Elenos, vaikai ne tik grįžta namo, bet ir kreipiasi pagalbos į SOS vaikų kaimą.
GIMK programos specialistė D. Gustaitytė priduria, kad vaikai jausdami saugų santykį su suaugusiais, gali kurti ir savo namus, verslus ar emigruoti į užsienį.
„Pati didžiausia sėkmė yra ta, jog vaikai geba susikurti savo šeimas. Sėkmė yra apie ilgalaikių santykių sukūrimą, o santykius duoda saugus prieraišumas, prie suaugusio žmogaus, tik tada vaikas sugeba kurti ir savo šeimą”, – vardijo D. Gustaitytė.
Kokie vaikai ateina ir kokie vaikai išeina?
Teta dirbanti Elena sako, jog vaikai į SOS vaikų kaimą atkeliauja sužaloti, nesugebantys dalintis ar rodyti ir atpažintį emocijų, jei supranta tik vieną – smurtą.
„Kokie ateina? Ateina tikrai sudaužyti ir kovojantys už būvį. Vaikai nemoka dalintis, rūpintis kitais. Vėliau aš pamatau pasikeitimų, kuomet vaikai prie stalo laukia kitų, kad pasidalinti maistu.
Vaikai išmoksta atpažinti emocijas ir jausmus. Lig tol vaikai žino tik vieną dalyką, jeigu linksmas – reiškia išgėręs, jeigu piktas – reiškia smurtas. Išėję vaikai iš SOS vaikų kaimo šeimynos, žino ką reiškia džiaugtis, liūdėti, pykti, vaikuose atsiranda daugiau empatijos”, – pasakojo Elena.
