Įprastam Jono Biliūno gimnazijos šurmuliui aptilus, darbų ir darbelių griūčiai apslūgus, galima ir atsikvėpti. Tiksliau – ne tik galima, bet netgi būtina, todėl, vos nuošus abiturientų išleistuvių šurmuliui, ankstyvą birželio 29-osios rytmetį, gimnazijos bendruomenė rinkosi į neįprastai tylų kiemą – laukėme autobuso, kuriuo ryžomės pasiekti bene archajiškiausią ir paslaptingiausią Pietryčių Lietuvos kampelį – legendomis, sakmėmis, padavimais, keisčiausiomis istorijomis apipintą Varėnos ir šalia jos įsikūrusių pietrytinių dzūkų apylinkių kraštą.
Sulaukę autobuso, klegančiu būriu jame patogiai įsitaisę, telefonų ekranuose versdami ką tik nuvilnijusių abiturientų išleistuvių nuotraukose užfiksuotas šventės akimirkas, net nepajutome, kaip atsidūrėme Varėnoje.
Sustoję prie Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos, pasijutome esantys laukiami svečiai – mus pasitiko šios gimnazijos direktorė Milda Padegimaitė. Kaip būdinga tikrai dzūkei ir svetingai šeimininkei, ji aprodė gimnazijos erdves, išpuoštas gimnazijos bendruomenės rankomis. Džiaugėmės skoningai ir išmaniai įrengtais kabinetais, su nuostaba žvelgėme į gimnazijos sporto salę, kurioje ne gėda priimti aukščiausio lygio varžybų dalyvius. Ne mažiau džiaugėmės ir išskirtine gimnazijos aplinka: ji įsikūrusi šalia Varėnos legendų ir padavimų parko, kurio glėbyje atsidūręs juste junti gamtos ir žmogaus dvasios, kūrybos ir natūralumo ryšį bei harmoniją.
Šalia gimnazijos – kelio ženklai, rodantys kryptis ir atstumus nuo gimnazijos iki… Kembridžo ir Oksfordo universitetų, Kauno ir Vilniaus aukštųjų ugdymo įstaigų bei Varėnos technologijų mokyklos (iki pastarosios – tik 1 km). Taigi, yra apie ką pagalvoti abiturientui, renkantis studijas, apsisprendžiant, ar ne per sunkus gali pasirodyti tėviškės ilgesys. Visai čia pat – gimnazijos bendrabutis, kuriame pasidėję kelionės krepšius, išskubėjome į ekskursiją po Dzūkijos nacionalinį parką.
Pasukę Marcinkonių – didžiausio Lietuvos kaimo, įkurto dar VI amžiuje – link, vėl buvome svetingai pasitikti – šįkart mus širdingai sveikino Onutė Drobelienė – garsioji Dzūkijos nacionalinio parko etnografė, daugelio straipsnių bei knygų autorė, beje, kilusi iš Anykščių, bet savo sielos tėviške jau seniai laikanti šilų dzūkų kraštą. Jos lydimi pradėjome pažintį su Dzūkijos nacionaliniu parku, kurio teritorija apima net 58519 ha.
Kur bepažvelgsi – čia visur pušys: kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po monotoniška šilų skraiste, anot Onutės Drobelienės, slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis – užliejamosios ir žemyninės pievos, aukštapelkės ir žemapelkės, smėlio kopos ir sraunios upės, burbuliuojančios versmės, tapusios daugelio retų augalų ir gyvūnų buveinėmis.
Ne mažiau savitas ir šio krašto žmonių, save vadinančių pieskynų dzūkais, gyvenimo būdas, charakteris, papročiai bei tradicijos. Laikas čia, regis, sustojęs: kaimai išsimėtę miškuose, susidėstę pagal kupetinį arba gatvinį planą. Vietovardžiai skambūs, mieli, išradingi: Linaziedziai, Vidursodė, Vuogeliškės, Marcinkonys, Zervynos, Mardasavas. Marcinkonyse, kuriuos perpus dalija sraunioji Ūla, kaip, beje, ir kiekviename kitame pieskynų dzūkų kaime, keleivį – tiek saviškį, tiek svečią – pasitinka aukštas dvigubas kryžius. Kodėl toks aukštas? Vadovė sako, jog tam, kad išsiskirtų tarp medžių, supančių kaimą iš visų pusių ir kad būtų galima įkasti jį iš naujo, kai apatinę dalį „pieskelis suėda“. Kiek mažesni kryžiai viršun galvas kelia kaimo vidury ar vos ne prie kiekvienos pirkios. Ir būtinai – visi padabinti „žiurstėliais“ – Lietuvoje juos taip puošia tik dzūkės. „Žiurstėlis“ ant kryžiaus rišamas kaip pagarbos, padėkos ženklas, o kai kada ir atgailaujant, atsisveikinant, kreipiantis pagalbos.
Pasigrožėję margomis raižytinėmis langinėmis švytinčiomis pirkiomis, meniškai išdabintais pastogių langeliais, pasiklausę srauniosios Ūlos sekamų sakmių, pasiekėme mitinę Ūlos akelę – vieną gražiausių ir įspūdingiausių šio krašto šaltinių, kuris, nelyginant mažytis ežerėlis, mat jo duburio ilgis siekia 4,4 , o plotis- 3,4 metro, kelia ir suka dugno smiltį ir primena rūpesčio drumsčiamą akelę.
Atėjus pietų metui, buvome pakviesti į kultūrinę-edukacinę programą „Tradicinė šilų dzūkų virtuvė“, kurioje ne tik susipažinome su tradiciniais valgiais, jų gamybos būdais, bet ir juos ragavome, sotinomės, girdami išmoningai pagamintas dzūkiškas bandas, zrazus, grikines babkas, net pamėginome , anot Onutės Drobelienės, mūsų puikiosios vadovės, „gerklėj padaryc rasų“ – tam tikslui puikiai tiko šlakelis „kurcinio ašarų“.
Papietavę, atsigaivinę šalia telkšančio ežerėlio vandenyse, vėl leidomės į kelią. Pakeliui beganydami akis, besidairydami atsidūrėme Klonių kalne, arba kitaip – Gaidžių kopoje. Sutikite – matyti geltono, it šilkas švelnaus ir smulkaus smėlio kopą būnant per šimtus kilometrų nuo jūros – tikrai stulbinamas jausmas. Taip susipažinome su žemynine kopa. Dzūkijos šiluose kopos, pasirodo,tęsiasi dešimtis kilometrų, tačiau visos jos apaugusios sovietmečio pradžioje sodintomis pušaitėmis, krūmais, skurdžia žole. Tik vienintelė Gaidžių kopa, padedama vėjo, kovoja su augmenija ir šviečia gyvu geltono smėlio auksu.
Pasidžiaugę saulėje įšilusiu smėliu, kopos pakraščius nubarsčiusiomis rugiaveidėmis (tai augalas, laikomas dabartinio rugio promote), paklusome vadovės raginimui brautis į… Meškos šikną. Nors buvo baugoka, basomis žengdami žliugsinčia ir retsykiais šalta, trykštančia iš po žemės srove, nutvilkančia kojas, pasiekėme baugiąją vietą. Pasirodo, tai nedidelė žavi aukštapelkė. Spėliojome, kodėl ji taip pavadinta. O vadovė tuoj pat paaiškino : lįsi į pelkę – bus tau… kaip tame pavadinime. Pirmosios atostogų kelionės dienai einant į pabaigą, dar stabtelėjome prie Skroblaus upelio, kurio ištakose liūliuoja paslaptingasis „Bobos daržas“ – stebuklinga vieta, iš kurios nuo amžių buvo nešami ir dabar vis dar parnešami visi pieskynų dzūkų naujagimiai vaikeliai. Tądien, pėsčiomis sukorę po 17 tūkstančių žingsnių, pasukome atgalios – į Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos bendrabutį, kuriame pailsėję, jėgas atgavę, leisimės į Čepkelių raisto pažinties nuotykį.
Antrąją atostogų ir bendrystės kelio dieną pradėjome žvalūs, kupini jėgų ir ryžto, tad tuoj po pusryčių patraukėme Čepkelių rezervato link. Šiam patyriminiam žygiui vadovavo gamtininkas Gintautas Kibirkštas, atvedęs mus iki pažintinio tako pradžios, kurią žymi stilizuoti vartai, išpuošti Čepkelių simboliais – tetervinų ir spanguolių raižiniais.
Keliaudami pažintiniu taku, susipažinome su unikalia raisto augmenija, klausėmės įsimintinų mus lydėjusio vadovo pasakojimų ir praktinių patarimų, sužinojome, jog Čepkelių raistas – didžiausia Lietuvos pelkė, apimanti 11.227 ha plotą. Jai suteiktas Europos laukinės gamtos saugomų teritorijų sertifikatas. Net 54% viso rezervato ploto sudaro aukštapelkė, apaugusi kimininėmis samanomis. Čepkelių raiste telkšo per 20 ežerėlių. Įspūdinga čia saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa: raiste gausu spanguolynų, bruknynų, žydinčių pelkyninių augalų, vabzdiaėdžių saulašarių. Ypač Čepkelius pamėgę kurtiniai, gervės, kiaunės, lūšys, žalčiai ir piktosios slapukės angys. Nuostabi raisto panorama atsiveria iš apžvalgos bokšto, o tako pabaigoje įrengta apžvalgos aikštelė leidžia pajusti ypatingą šios magiškos vietos aurą.
Apsidairę, raisto dvasios įkvėpę, pasukome atgal, prie mūsų laukiančio autobuso, kuriuo leidomės link paskutinio kelionės objekto – Merkinės, didžiojo dzūkų dainiaus Vinco Krėvės apdainuotos, todėl ir pažintį su ja pradėjome nuo garsiojo Merkinės piliakalnio, stūksančio „ten, kur sravus Merkys plukdo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia. Aukščiau siūbuojančių girių toli švietė mėlynose padangėse balti jos kuorai, kaip niaurus dairosi vilkas šaltą žiemos naktį, ar nepamatys kur priešininko nedraugo… Tik Stangės upelė, bėgdama aplink kalną grioviais perkasais, be pertraukos kalbėjo senai piliai, ką ji matė, ką girdėjo tamsiose giriose, žaliose pievose ir giliuose ežeruose.“
Dainiaus pasakojimo įkvėpti, kopėme į piliakalnio viršūnę, o ją pasiekę žavėjomės kvapą gniaužiančiais Nemuno, Merkio ir Stangės santakos vaizdais. Nusileidę žemyn, kojas gaivinome skaidriu Stangės upelio vandeniu. Lyg šių vaizdų dar nepasisotinę, sukome link Merkinės apžvalgos bokšto ir, kojų pailsinti nespėję, brovėmės ir į jo viršūnę, dar sykį apžvelgėme atsiveriančią senosios Dzūkijos sostinės panoramą, kurioje tarsi veidrodyje išvydome ne tik apylinkes, bet ir save, pajutome, kad mūsų kelionė kiekvienam dalyviui tapo dovana sielai, nes leido sustabdytame pieskynų dzūkų krašto laike suvokti būties tėkmę, panirti į ją, nuprausti dvasią ir patikėti stebuklinga gamtos ir žmogaus ryšio galia.
Už šią dovanotą galimybę esame dėkingi Anykščių Jono Biliūno gimnazijos bendruomenės centro vadovei Genovaitei Tumienei, parašiusiai projektą „Bendrystės tiltai“ ir atvėrusiai galimybę kiekvienam bendruomenės nariui nutiesti bendrystės tiltus su šilų dzūkų kraštu.
J. Biliūno gimnazijos informacija
Šaltinis: Nyksciai
