Kovo 25-oji yra labai reikšminga mūsų tradicinio kalendoriaus data. Taigi gandro, šio mielo žmogaus įnamio, parskridimo iš tolimos kelionės šventė – Gandrinės! Gandrai skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai: starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis. Tai nacionalinis mūsų paukštis, – Lietuvoje jų peri apie 13 tūkstančių porų, bene tankiausiai Europoje. Žiemojo gandrai neįtikėtinai toli, Afrikoje, pasiekdami Nilo aukštupius ar net pietinį žemyno galą. Mįslinga, kodėl jie į žiemavietes skrenda dviem keliais: dalis – per Egiptą, palei Nilą, kita – Atlanto pakrante. Ir kaip nepavargsta tokioje ilgoje kelionėje, kaip išsimaitina, kaip sugeba nepaklysti ir sugrįžti tiksliai į gimtinę?
Tikėtina, kad Gandrinės kitados, gal akmens amžiuje, prieš keletą tūkstančių metų, laikytos ir metų pradžia. Juk prasideda šiltasis pusmetis; ne tik kad jau visi paukščiai parskrido, bet ir meška iš savo irštvos išsiritusi, pradeda karaliauti miške. Visai natūralu nuo pavasario metus skaičiuoti… Taip senovėje darydavo romėnai bei kitos žemdirbių tautos. Po Lietuvos krikšto gamtos šventė buvo sutapdinta su Viešpaties apreiškimu Švč. Mergelei Marijai; archangelas Gabrielius pranešė Dangaus nutarimą pasirinkti Mariją Jėzaus Kristaus motina. Kaime sakydavo – Blovieščiai. Žodis reiškia „gerąją žinią“, jis slaviškos kilmės, mat pirmieji kunigai mūsų krašte buvo atvykėliai iš Lenkijos.
Vaikams sakoma, kad atskrisdami iš savo tolimosios kelionės, gandrai parneša pavasarį. Mat parskraidina po savo didžiuliais sparnais priglaudę kielę, kuri ir išspardanti paskutinius ledus nuo balų. Todėl vadinama ne tik kiele, bet ir „ledspira“. Belaukiant mielųjų įnamių, būtina apžiūrėti gandralizdžius, pataisyti, sutvirtinti jų pagrindus. Seniau žmonės gandrams įkeldavo aplūžusį vežimo ratą ar senas akėčias į audros nulaužtą medžio viršūnę arba ant daržinės stogo. Jei pavasarį gandrą pirmą kartą pamatytų skrendantį, – džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, gal tik šeimininkės molinių puodų gali nemažai sudaužyti. Jei tupintį, – tada vangiai darbai eisis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo, iš karto porą gandrų pamačiusios – šiais metais išskris iš gimtųjų namų. O pamačius tupintį gandrą, manydavo, kad šiemet dar „tupės“ pas tėvelį… Tačiau dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pamato vaikai. O džiaugsmo! Reikia mikliai kulvirsčia – „šakardu“ persiversti, tada galima nepiktai ir paerzinti šį namų draugą: „Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, Kad ir kepė – nedavė, Po tilteliu paslėpė“. Dar ir taip: „Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką šiųmetinį“. Vienas iš kito vaikai pasišaipo, kai nepavyksta greitakalbe sklandžiai pasakyti: „Eina starkus pro tarpgubį“.
Žmonės sako: kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, tai šeimyna susilauks vaikų. Jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora, reikia netrukus laukti piršlių. Dar tikėta, kad gandras galįs žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. O kitados gandrą Dievas buvo pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti – taip pasakojama sakmėje. Tik nepavyko lėtapėdžiui paukščiui tas žygis – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies paliko raudonas…
Gandrinės tradiciškai laikytos labai svarbia švente; sunkių darbų nevalia imtis, nes ir „paukščiai tądien lizdų nesuka“. Šeimininkės per Blovieščius keldavosi labai anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Be to, ir namų ruošos tądien daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapinių pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių“ bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų. Bandeles vadino įdomiai – kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. O įdomiausias pavadinimas – kaukorai, nes primena mitinę namų būtybę kauką. Būtinai pasidalydavo tomis bandelėmis su kaimynais, – kad pasėti javai būtų daigūs. Neabejotina, kad senovėje tai būta apeiginių valgių, paruošiamų ūkio darbų sėkmei: ir kad visi javai gerai užderėtų, ir kad karvės pieningos bei veršingos būtų. Nuo Blovieščių privalu ir pavakarius šeimai ruošti, – diena įveikė naktį, o nelengvi pavasario darbai jau čia pat. Ūkininkai šią dieną apžiūrėdavo javų sėklas, pažarstydavo savo rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.
Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį – laukia nederlius, sunkmetis. Per šienapjūtės darbų įkarštį gandras praneša šienpjoviui, koks bus oras – lis ar giedra. Ir žmonės iki šiol tebesako: jeigu gandras murzinas – prieš lietų, jeigu baltumu šviečia – prieš giedrą. Jei paukštis į lizdą neša šiaudus ar velėnas – tikrai bus lietaus, o jei žabus – bus giedra. O jei gandras tupi ant šieno kupetos, tai tą šieną lietus supūdys. Jeigu pradėjus lyti, gandras vis dar purvinas – lis ilgai. Tada kaip toje vaikiškoje dainelėje: „Lietus, lietus lyja lyja, gandras varles ryja, ryja. Kur didesnės – į terbikę, kur mažesnės – į gerklikę“.
Rudeniop gimtinę gandrai paliks per Šv. Baltramiejų, kartu išsinešdami ir pavakarius, nes diena gerokai sutrumpės, o sunkių darbų – kaip ir nebeliks. Manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo svarbus sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais. Iš to, tikėtina, kilęs ir gandro, kaip ypatingo paukščio Lietuvoje, išaukštinimas, dargi mitologizavimas.
Blovieščiai nėra privaloma bažnytinė šventė, tačiau kaime ji itin buvo sureikšminta. Vyrai lauko darbų nedirbdavo, net išgriuvusios tvoros netaisys, nei kokio kuolo neįkals. Negalima nieko skolinti iš namų – pernešus per ežią svetimą daiktą, galima gyvulius susargdinti. Moterys nešukuodavo plaukų, nešluodavo aslos, kad vištos vasarą daržų neiškapstytų. Iš tą dieną sudėtų kiaušinių neperino viščiukų – atidėdavo tuos kiaušinius pirmosios sėjos dienos pusryčiams. Ir iš miško šiukštu vežti žabus, – vasarą gyvatės atšliauš į kiemą, painiosis po kojomis. Manyta, kad per Blovieščius marguolės visu kamuoliu išsirita iš po kelmo, kur žiemojo. Pačiame viduryje esanti gyvačių karalienė; ji labai pavojinga – kirtis mirtinas. Atpažinti esą galima iš raudonos spalvos ir aukso karūnėlės. Jei kam pavyktų tą jos puošmeną nugvelbti, būtų laimingesnis nei paparčio žiedą radęs. Viską žinotų, matytų, kur pinigai paslėpti, ar koks lobis užkastas, o svarbiausia – kitų mintis galėtų skaityti. Sakmėje pasakojama, kad Blovieščių dieną gyvačių karalienė duoda savo karūną pavaldinėms pažaisti, paritinėti. Vienam žmogui raiste pamačius gyvates taip bežaidžiant, šovė į galvą smagi mintis. Nupynė iš sausų nendrių vainikėlį, uždegė jį ir paritino. Visos gyvatės ir nuvinguriavo paskui tą ugnį, tikrąją savo karalienės karūną palikusios gudruoliui. Tas gi kuo skubiausiai namo, nes gyvačių karalienė, pastebėjusi netektį, gali vytis, pasivertusi nirtulingu eržilu.
Aviliams įšilus saulės atokaitoje, bitelės pakyla apsiskraidyti. Tikėta, kad apie Gandrinių metą jos išnešančios iš avilio pravėdinti ir paslaptingąjį savo „kodylą“. Bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų. Juokais sakydavo, kad geriausia tai padaryti vadelėmis, nemačiomis „pasiskolintomis“ nuo kaimyno velykryčio sumaištyje, skubant iš bažnyčios namo. Gal tas kaimynas – ir bitininko bičiulis. Bendras bičių laikymas – vienas įstabiausių lietuviškų papročių, kokio neturi jokia kita tauta Europoje. Štai kodėl Gandrines galima išgirsti pavadinant ir Bičių diena, ir Gyvačių atbudimu; o iš tikrųjų ši šventė žymėdavo pavasario lygiadienį.
Dažname mūsų tautiniame paprotyje, tikėjime ar tautosakos kūrinyje slypi labai senų laikų atmintis, daugelio kartų patirtis, tėviškės gamtos pažinimas ir artumas jai.
Šaltinis: Nyksciai
