Vyrai irgi emocionalūs
„Tyrimai rodo, kad vyrai ir moterys biologiškai išgyvena panašų emocinį intensyvumą. Kitaip tariant, vyrai iš prigimties nėra mažiau emocionalūs.
Tačiau egzistuoja dideli individualūs skirtumai: vienų emocijos labai intensyvios tose pačiose situacijose, kitų – gerokai ramesnės.
Dažnai poroje tai virsta tarpusavio nesusipratimais ar kaltinimais „tu esi nejautrus“ arba „tu – per jautrus“, – kalbėjo K.Poderis.
„Jei įsivaizduotume skalę nuo 1 iki 10, viename jos gale būtų žmogus, reaguojantis labai santūriai į platų emocinį spektrą, o kitame – tas, kurio reakcijos itin intensyvios. Kartais žmonės painioja emocingumą su neurotiškumu, tačiau tai nėra tas pats.
Neurotiškumas – asmenybės bruožas, apibūdinamas polinkiu dažniau patirti neigiamas emocijas – nerimą, liūdesį, savigraužą“, – sakė psichologas.
Pašnekovo nuomone, vyrai kartais kankinasi net labiau, nes nepastebi emocinių pokyčių signalų ir bando likti apatiški.
„Vieni jaučia intensyvias emocijas ir sako: „Kai supykstu, tiesiog nebesuvaldau savęs.“ Kiti, priešingai, sako, kad „nelabai jaučia“, kas vyksta jų viduje, tačiau jų kasdienybė vis vien nukenčia. Su antrąja grupe dirbti kartais būna sunkiau, nes žmogus nepripažįsta ar net nesuvokia savo emocinių būsenų. Tokiais atvejais būtina padėti jam pamatyti, kad, nors kalbant apie skaudžias patirtis jis sako „nieko nejaučiu“, kūnas ir elgesys išduoda, kad jam skauda“, – komentavo pašnekovas.
K.Poderis teigė, kad stereotipas, jog „vyrai neverkia“ daugiausia siejamas su kultūriniais ir istoriniais stereotipais, kurie formavo vyriškumą – neva emocijų nerodymas yra vyriškumo ženklas.
„Šis požiūris, mano nuomone, viešojoje erdvėje dažnai supaprastinamas ir tos sąvokos, kaip „visuomenė“, „kultūra“ net „šeima“ yra labai abstrakčios ir galiausiai nepaaiškina, kodėl vyrai renkasi vengti verkti. Aplinka nepriima tokio reiškimo būdo ir natūraliai tada, kad jaustumeisi priimtas, ieškomas kitas būdas nei nuoširdus jausmų ar emocijų reiškimas.
Taip pat labai svarbu atskirti emociją nuo jos raiškos, arba elgesio. Pavyzdžiui, pyktis išgyvenamas kaip emocija, o elgesys gali būti irzlumas ar susierzinimas aplinkiniams, tačiau emocija ar jausmas automatiškai neužprogramuoja mūsų elgtis vienaip ar kitaip“, – aiškino K.Poderis.
Atsiliepia sveikatai
„Verkimas yra natūrali reakcija į stresą, padedanti sumažinti įtampą ir stiprinanti tarpusavio ryšį su kitais, kai jie mus supranta ir paguodžia. Tačiau jei žmogus verkia vienas, slegiamas gėdos, kaltės ar baiminasi, kaip atrodys aplinkinių akyse, jis gali patirti dar didesnę įtampą. Jei aplinkiniai išjuokia, kritikuoja ar atmeta, verksmas gali palikti žmogų dar labiau pažeidžiamą“, – atkreipė dėmesį K.Poderis.
Ilgalaikis emocijų užgniaužimas turi didelę kainą, psichologiškai tai gali virsti nuolatiniu nerimu, stresu, depresija ar nevaldomais pykčio proveržiais, su kuriais sunku susitvarkyti.
„Tai apsunkina ir tarpusavio santykius, nes žmogus tiesiog neturi įgūdžių kalbėti, kas jį skaudina, ko jam trūksta. Fiziškai užspaustos emocijos veikia lyg uždelsto veikimo daugybės lėtinių ligų bomba.
Nerimas ir įtampa gali pasireikšti galvos, skrandžio skausmais, aukštu kraujospūdžiu ar kitais somatiniais simptomais. Gabor Maté savo knygoje „Kai kūnas sako ne. Slopinamo streso kaina“ aiškiai parodo, kaip vidinis konfliktas tarp to, ką jaučiame, ir to, ką leidžiame sau išreikšti, gali lemti rimtus sveikatos sutrikimus“, – teigė psichologas.
Psichologas aiškino, kad daug įtakos formuoti stereotipus turi ir medijos. Pavyzdžiui, knyga ir filmas „Kovos klubas“ pasakoja apie vyrą, nusivylusį gyvenimu, kuris išreiškia pyktį per destrukciją, smurtą prieš save ir kitus.
„Toks kraštutinis pavyzdys gali daryti įspūdį, kad emocinę įtampą vyras gali išlieti tik drastiškais veiksmais. Priešingas pavyzdys galėtų būti filmas „Pianistas“. Čia herojus – jautrus menininkas – išgyvena gilią emocinę traumą Antrojo pasaulinio karo metu. Filme matome, kad net ir sunkiausiomis aplinkybėmis vyras jaučia baimę, neviltį, nevengia šių jausmų parodyti.
Toks atvirumas visiškai nesumenkina jo kaip stiprios asmenybės. Svarbiausia nenuklysti į kraštutinumus, kadangi nėra vieno tinkamo būdo reikšti emocijas“, – kalbėjo K.Poderis.
Prisiimti atsakomybę
„Mokyklose ir darželiuose reikėtų daugiau dėmesio skirti emocijų raštingumui, analizuoti jausmus ir emocijas, mokytis juos reikšti. Darbo aplinkoje tai reiškia, kad vadovai ir kolegos galėtų skatinti pagarbų bendravimą, o kilus problemoms – siūlyti psichologinę pagalbą.
Vis tik reikėtų pripažinti, kad vien socialinių programų nepakanka: kiekvienas turime asmeniškai prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir mokytis kalbėti apie tai, ką jaučiame.
Jei žmogus pats nesugeba atrasti būdų, padėti gali psichologas ar psichoterapeutas. Tai neturi būti paskutinė priemonė, kai viskas „labai blogai“. Kartais užtenka vieno, keleto susitikimų, kad žmogus susivoktų, jog jausmai – natūrali asmenybės dalis, o ne silpnumo ženklas“, – dalijosi K.Poderis.
Mokyklose mokytojai galėtų skatinti atvirą dialogą, o šeimose – tėvai parodyti, kad vaiko jausmai iš tiesų svarbūs.
„Jei berniukas bijo, liūdi ar supyksta, svarbu klausytis jo be smerkimo ar patyčių. Jei kalbėti apie jausmus vaikui sunku, naudingos kūrybinės priemonės: piešimas, rašymas, muzika.
Didelę reikšmę turi suaugusiųjų pavyzdys. Net ir aiškindami vaikui, kad „emociniai išgyvenimai yra normalu“, bet patys demonstruodami priešingą elgesį, rizikuojame, jog vaikas perims ne tai, ką girdėjo, o tai, ką matė“, – pabrėžė pašnekovas.
„Nors dabar dažniau matome kvietimų kalbėti apie vyrų emocinę sveikatą, viešas kalbėjimas apie jausmus kartais devalvuojamas – jame prarandamas intymumas, kurio reikia gilesniems pokalbiams.
Taip pat stinga pagalbos smurtaujantiems vyrams. Dalis visuomenės linkusi juos laikyti vien agresoriais, kuriems jokia pagalba neva nepriklauso, bet dažnai agresija kyla iš nesugebėjimo konstruktyviai reikšti emocijų. Jei vyras paliekamas vienas su savo impulsais, nemokėdamas, kaip su jais tvarkytis, situacija kartojasi, o problemos gilėja“, – atkreipė dėmesį K.Poderis.
