Gruodžio 8 d., pirmadienį, 10 val. Seimo III rūmų Konferencijų salėje vyks tarptautinė konferencija „Nepasirinkau būti vienas: vaikų dingimo / bėgimo iš namų problema nacionaliniu ir tarptautiniu mastu“. [Tiesioginę transliaciją žiūrėkite čia.] Konferencija sutelks Lietuvos organizacijų, dirbančių su nepilnamečiais, vadovus, atstovus ir darbuotojus dialogui, profesinės patirties sklaidai ir veiklos iššūkių aptarimui. Dingusių žmonių šeimų paramos centro organizuojamą konferenciją globoja Seimo Pirmininko pavaduotoja Orinta Leiputė.
Tą pačią dieną 9 val. Seimo Spaudos konferencijų salėje rengiama spaudos konferencija, kurioje bus pristatyta konferencijos tematika. [Tiesioginę transliaciją žiūrėkite čia.]
Vaikų dingimo ir pabėgimo atvejai kelia didelį rezonansą visuomenėje, paieškai sutelkiamos gausios tarnybų pajėgos. Konferencijos rengėjai ragina atsakingai ir profesionaliai gilintis į dingusių vaikų, neprižiūrimų nepilnamečių, užsieniečių vaikų problematiką, aprėpti socialinius ir teisinius aspektus. Spaudos konferencijoje dalyvaus O. Leiputė, Lietuvos policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas, Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Arūnė Bernatonytė.
„Vaiko sprendimas pabėgti bręsta ilgai
Jį gali lemti sunkumai šeimoje, patyčios mokykloje, emocinės įtampos, nepasiekiama pagalba. Kai vaikas nebeturi kam pasakyti, kad jam sunku, dingimas tampa ženklu, kad sistema neveikia taip, kaip turėtų. Privalome galvoti apie prevenciją, apie pagalbą grįžus, apie institucijų tarpusavio santykį, apie šeimų stiprinimą. Juk galiausiai tai – ryšio su vaiku, ryšio tarp žmonių klausimas“, – pabrėžia konferencijos globėja O. Leiputė.
Didžiosios konferencijos tikslas – suburti nacionalinius reiškinio ekspertus, politikos formuotojus bei praktikus ir nuodugniai aptarti vaikų dingimo problematiką, efektyviausius prevencijos būdus, stiprinti tarpinstitucinį ir tarptautinį bendradarbiavimą vaikų saugumui užtikrinti.
Konferencijos rengėjai akcentuoja platų reiškinių spektrą, įskaitant paauglių bėgimą iš namų ar globos įstaigų, vaikų grobimą dalyvaujant trečiajam asmeniui ar vienam iš tėvų, vaikų priviliojimą nusikalstamoms veikoms vykdyti.
Vidutiniškai apie 2000 – tiek vaikų dingimo atvejų kasmet registruojama Lietuvoje, o didžiąją dalį, apie 70 procentų, sudaro nepilnamečių pabėgimo iš globos įstaigų ar iš namų atvejai. Anot rengėjų, vaikų dingimo reiškinys turi latentiškumo požymių, pavyzdžiui, kalbant apie nelydimus nepilnamečius migrantus arba dažną, pasikartojantį pabėgimą.
„Pakartotiniai pabėgimai, ypač iš globos įstaigų, – itin aktuali problema, reikalaujanti kompleksinių sprendimų.
Kiekvienas vaiko dingimas kelia didelę grėsmę, net jeigu jaunuolis po kiek laiko grįžta pats, kaip liudija statistika. Atsidūrę gatvėje, vaikai tampa itin pažeidžiami, gali tapti įvairių nusikaltimų, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis aukomis, o ir pats besikartojantis bėgimo iš namų faktas jau rodo atotrūkį nuo bendraamžių, švietimo sistemos“, – pažymi A. Bernatonytė.
Lietuvoje – sprendimų reikalaujančios sisteminės spragos
Konferencijos metu bus aptariamos problemos, reikalaujančios skubių politinių sprendimų:
– kategorijų apibrėžtumo trūkumas: Lietuvos teisinėje sistemoje vis dar nėra apibrėžtos kategorijos, kurios nurodytų tikslias vaiko dingimo aplinkybes (pavyzdžiui – pagrobtas vieno iš tėvų);
– savanoriška pagalba: nevyriausybinių organizacijų pagalba, teikiama šeimai ar pačiam vaikui po fakto, t. y., kai nepilnametis grįžta namo, tėra savanoriška, kadangi tiesioginio finansavimo psichologo pagalbai ir kitoms paslaugoms teikti neskiriama;
– fragmentiškas bendradarbiavimas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu: centralizuotos ir vieningos sistemos trūkumas tiesiogiai prisideda prie duomenų rinkimo ir atsako į vaikų dingimą apsunkinimo, sulėtinimo;
– nepakankama tęstinė pagalba: po dingimo grįžę, grąžinti ar surasti vaikai negauna pakankamos ilgalaikės paramos ir reikalingos priežiūros, todėl problema kartojasi;
– visuomenės informuotumo lygis: visuomenėje ir šeimose trūksta žinių apie vaikų dingimo reiškinį, prevencijos metodus, nepasitikima tarnybomis, kurios gali padėti, nes nėra suprantamas jų darbas, trūksta supratimo, kokių būtinųjų veiksmų svarbu imtis ištikus krizei;
– statistikos nepakankamumas: duomenų įvedimas ir dalijimasis Lietuvos sistemose yra apsunkintas, duomenų renkama per mažai, o esami duomenys neatspindi dalies situacijos, jais sunku remtis ieškant sprendimų ar siekiant pokyčių.
Šaltinis: Nyksciai
