„Aš sporto visai nemėgau. Mokyklos laikais net bėgdavau iš fizinio lavinimo pamokų“, – neslepia Rūta. Bet koks paradoksas – jau keletą metų ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be dviračio. Visas laisvalaikis, atostogos dabar leidžiamos tik minant dviračio pedalus. Negana to, dviračių aistruolė su bendraminčiais susigalvoja įvairiausių iššūkių. Vienas pastarųjų – per parą dviračiu numinti per 500 kilometrų…
„Mano pavyzdys tik patvirtina, kad mes patys dažnai savęs gerai nepažįstame. Todėl drąsiai sakau: jei galvoje kirba mintis ką nors išbandyti – darykite tai. Niekada nežinai, kas taps didžiausia palaima jūsų gyvenime“, – drąsina ir kitus nerti į dar neišbandytas veiklas Rūta.
O jos pačios meilės dviračiams istorija prasidėjo labai paprastai. Tiesiog, kaip ir daugelis iš mūsų, kovido pandemijos metu, nenorėdama užsisėdėti namuose, Rūta sėdo ant dviračio.
„Nieko ypatingo, tiesiog pamyniau kelis kartus paprastą miesto dviratį, ir tiek. Kol vieną dieną darbe įsikalbėjau su viena kliente, kuri yra bėgikė. Ji pasiūlė man kreiptis į žinomą dviratininką, buvusį Lietuvos čempioną Tomą Vaitkų, kad parekomenduotų, kokius papildus vartoti. Kai susitikome, jis tarp kitko paklausė, gal norėčiau rimčiau minti dviratį.
Tuomet tik pečiais patraukiau, bet jau po kelių dienų įsigijau iš Tomo “gravel„ (skirtas važiuoti nesudėtinga bekele, miško takeliais, prastos kokybės keliais) dviratį ir pradėjau pamažu važinėti. Taip 2020-ųjų lapkritį netikėtai prasidėjo mano kelionė į dviračių pasaulį“, – pradėjo pasakoti Rūta.
Kaipmat atsirado naujų draugų dviratininkų, tad dviratį savo pačios nuostabai moteris mynė nepaisydama sezono – ir rudenį, ir žiemą.
„Neslėpsiu, iš pradžių buvo visokių kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą apsiaviau specialius batus, kurie tiesiog prisisega prie pedalų, gal pusvalandį teko sukti ratus apie vieną medį, kol sugebėjau tuos batus atsisegti ir nulipti“, – prisiminusi juokiasi dviratininkė.
Laimė, jos šešiolikmetis sūnus buvo lankęs treke dviračio pamokas, tad mamą greitai išmokė, kaip tai daryti.
„Žinoma, įvaldyti “gravel„ dviračio techniką irgi buvo reikalų. Bet dabar jau minu plento dviratį, nes man labai patinka greitis ir laisvė“, – sako Rūta.
Dabar ji sako dviračių sportui išnaudojanti kiekvieną laisvą minutę.
„Jau antri metai, kai ir į atostogas užsienyje vežuosi dviratį. Šiemet su drauge buvome Ispanijoje, tad nuo dviračių praktiškai nenulipome. Netgi nesugebėjome patikrinti, kokios temperatūros vanduo jūroje… Mynėme ir mynėme. Va tokia aš išprotėjusi“, – pasakoja dviračių aistruolė.
Ji neslepia gana dažnai sulaukianti klausimų iš aplinkinių, kam jai viso šito reikia.
„Neturiu atsakymo. Tiesiog važiuodama dviračiu aš jaučiuosi “labesnė„. Man tai yra tarsi trys viename: teigiamas poveikis sveikatai, psichologinė terapija ir meditacija. Minant pedalus laimės hormonų prisigamina tiek, kad ilgam pakanka“, – tikina pašnekovė.
Nors dviračių sportu ji susidomėjo neseniai, jau turėjo ne vieną įdomų ištvermės pareikalavusį iššūkį.
„Pirmą kartą varžybose dalyvavau dar su “gravel„ dviračiu. Tiesiog mano draugas dviratininkas pasiūlė dalyvauti su juo poroje, nors tuomet buvau dar visai žalia.
Tada žvyrkeliais teko įveikti apie 200 kilometrų, buvo labai įdomu, nors neslėpsiu – nebuvo lengva. Momentais net atrodė, kad kažkur išplaukiu… Užtat koks pasididžiavimas apėmė, kai įveikiau visą trasą ir nenuvyliau draugo“, – prisiminimais dalijosi dviratininkė.
Suvokusi, kad jai visai patinka minti tokias ilgas distancijas, ji ne kartą jau išbandė jėgas su bendraminčiais važiuodama dviračiu iš Klaipėdos į Vilnių arba atvirkščiai.
„Man patinka išsikelti užduotį, jai atsakingai ruoštis ir ją įgyvendinti“, – tikina pašnekovė.
Šiemet liepą su dviem bendraminčiais Rūta ryžosi rimtam išbandymui – dviračiu per parą numynė per 500 kilometrų. Žinoma, per visą tą laiką buvo ne vienas trumpas sustojimas, tačiau tokį žygį tikrai ištvertų ne kiekvienas.
„Darėme tokį ratą: iš Klaipėdos važiavome per Telšius iki Latvijos, pasiekėme Liepoją ir grįžome atgal namo. Iš Klaipėdos pajudėjome vėlai vakare, tad baiminausi, kad naktį mindama dviratį neužmigčiau.
Buvau maloniai nustebusi, kad naktį pavyko visai puikiai važiuoti, bet ryte pradėjo pilti kaip iš kibiro ir lijo visą dieną, o mes žinojom, kad dar teks važiuoti iki pat vakaro… Tas jausmas, kai lietus skaudžiai kapoja veidą, esi visas permirkęs ir dėl to beprotiškai šalta, buvo iš tiesų nemalonus. Neslėpsiu, važiuodama ir nuverkiau posmą kitą“, – prisimena Rūta.
Kyla natūralus klausimas – juk ne varžybos, tad kodėl visko tiesiog nenutraukus?
„Jeigu būčiau viena, tikriausiai būčiau sustojus. Bet kai mini kartu su draugais, negali jų nuvilti. Tiesiog pasakai sau, kad minsi iki vakaro, kad ir kas būtų. Bet užtat kokia euforija apima, kai pasieki tikslą.
Aš taip savimi didžiavausi! Viliuosi, kad ši mano patirtis tapo geru pavyzdžiu ir mano dviem paaugliams vaikams. Jie sykiu su manimi džiaugiasi mano įveiktais kilometrais“, – džiaugsmingai pasakoja dviračių aistruolė.
Suprantama, po tokių žygių reikia ne vienos dienos, kad kūnas atsigautų.
„Kelias dienas tik miegi ir valgai, o valgyti, patikėkite, norisi žvėriškai“, – juokiasi moteris.
Pasiteiravus, ar toks pomėgis – brangus malonumas, Rūta tik nusijuokė: „Dabar tikrai perku ne Louboutin batus. Daugiausia pinigų investuoju į dviračių sportą, nes geriausiai jaučiuosi mindama pedalus. Net nežinau, kas geriau galėtų būti“, – ją netikėtai užvaldžiusia aistra džiaugiasi Rūta.
