Įvertinimas
Valstybinės miškų tarnybos specialistai lankėsi Dubravos rezervatinėje apyrubėje, Kauno rajone, kur aptiko daugybę žydinčių švylių ir gailių. Pelkė, nusėta baltais žiedais, šiuo metų laiku gražiausia. Jeigu pavėluosite, gali tekti laukti iki kito pavasario.
Švylỹs (Eriophorum L.) – viksvuolinių (Cyperaceae Juss) šeimos augalų gentis. Šioje šeimoje yra 25 rūšys. Švylys paplitęs Šiaurės pusrutulio nekaršto klimato srityse bei kalnuose. Tai – daugiametė, požeminį šakniastiebį išauginanti, kartais kupstą sudaranti žolė. Lapai plokšti arba tribriauniai, viršutiniai stiebo lapai dažnai redukuoti, likusi tik lapamakštė. Žiedai dvilyčiai, susitelkę į viršūnines varputes. Žiedą supa 10–30 apyžiedžio šerelių, kurie vaisiams bręstant smarkiai pailgėja. Vaisius – riešutėlis. Auga pelkėse, yra svarbūs durpojai.
Lietuvoje savaime paplitusios 4 rūšys. Lieknasis švylys (Eriophorum gracile Koch) įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum L.) – dekoratyvinis augalas. Kupstinis švylys dažnas aukštapelkėse, durpynuose. Kupstinis švylys yra žemesnis, sudaro kerus, bet lengviausia jį atpažinti iš stiebo viršūnėje esančio vieno pūkuoto vaisyno. Plačialapis švylys (Eriophorum latifolium Hoppe) ir siauralapis švylys (Eriophorum angustifolium Honck.) auga tarpinėse pelkėse ir žemapelkėse.
Siauralapis švylys – lietuviškoji medvilnė, pavasarį papuošiantis pelkes baltais pūkais. Auga pelkėtose ir šaltiniuotose pievose, pelkių pakraščiuose, paežerių liūnuose, durpynuose. Pūkus galima naudoti kaip medvilnės pakaitalą.
Jauni švylių ūgliai ankstyvą pavasarį būna kiek salstelėję, tad seniau būdavo valgomi. Siauralapis švylys ant kiekvieno stiebo turi po kelias pūkuotas varputes, užauga iki 70 cm aukščio. Žydi gegužės–birželio mėnesiais. Vaisiukai subręsta birželio–liepos mėnesiais ir ilgai laikosi ant stiebų. Ši rūšis daugiausia plinta palaipomis, jos gali užimti didokus plotelius. Švyliai persodinami ir dalijami anksti pavasarį. Jie gerai auga šlapioje žemėje ir tvenkinėlyje prie kranto, iki 5 cm gylio vandenyje. Ledas ir žiemos šaltis jiems nebaisūs.
Švyliai – briedžių, elnių ir stirnų mėgstamas pašaras, pavasarį pasirodantis pats pirmas. Pavasarį pelkėse pasirodo kupstinių švylių daigai, kurie virsta geltonais išspurusiais žiedynais. Dažniausias yra kupstinis švylys (nuotraukoje), augantis aukštapelkėse. Jų švelnūs koteliai minkšti ir skanūs, mokslininkai ištyrė, kad turi kepenis saugančių medžiagų.
Per labai greitą laiką švyliai išgyvena nemažai stadijų. Jų žiedynų galvelių spalva vis kinta nuo juodos, sidabrinės iki gražiai geltonos. Greta švylių galite rasti besišildančią angį, išvysti gyvavedžius driežus. Beje, nenustebkite, jei daug kur švylių „galvelių“ nerasite – dar anksčiau jas nukapsėjo, nulesė tetervinai, kuriems toks maistas po žiemos labai patinka. Kažkada švylius (dzūkai juos vadina kūlynais) valgė ir žmonės – gardžiuodavosi, ragaudavo, nes kitų skanėstų pavasarį nebuvo.
Kiti šioje aukštapelkėje paplitę augalai – tai garbanotasis kiminas (Sphagnum squarrosum Crome.), kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum L.), taip pat čia auga 3 erikinių šeimos rūšys: paprastosios spanguolės (Oxycoccus palustris Pers.), pelkiniai gailiai (Ledum palustre L.), siauralapės balžuvos (Andromeda polifolia L.). Rasime ir varnstorfo kiminų (Sphagnum warnstorfii Russow), svyruoklinių viksvų (Carex limosa L.), juodųjų varnauogių (Empetrum nigrum L.), apskritalapių saulašarių (Drosera rotundifolia L.) bei kitų augalų.
Dubravos rezervatinė apyrubė įsteigta prieš kelis dešimtmečius, siekiant išsaugoti retas miško augavietes, našius spygliuočių medynus ir kitas vertingas augalų bendrijas. Čia yra aukštapelkių ir tarpinio tipo pelkių, apaugusių mišku ir bemiškių plynių. Durpių storis siekia iki 1,5 m. gylio, bet gamtiniu požiūriu vertinga rezervatinėje apyrubėje esanti natūrali aukštapelkė. Šioje teritorijoje auga 18 aukštesniųjų augalų rūšių iš 9 šeimų, kurių gausumu pasižymi viksvuoliniai (Cyperaceae Juss).
Kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum L.)
Valstybinės miškų tarnybos informacija
