Seinų vyskupo Antano Baranausko pasisveikinimo kalbą, XIX a. pabaigoje atvykus į naują vyskupiją, Anykščiuose iš autentiško šaltinio jau galima skaityti tiek lietuviškai, tiek lenkiškai. Vienas tos kalbos rankraščių komplektas, kažkada išsklaidytas, vėl susitiko ir bus saugomas kartu.
1897-ųjų rudenį vyskupas A. Baranauskas, iki to laiko daugiau kaip trisdešimt metų gyvenęs ir tarnavęs Kaune, gavo naują paskyrimą ir persikėlė į Seinus, paskirtas Seinų ir Augustavo vyskupijos valdytoju. Ruošdamasis prisistatyti naujoje tarnystės vietoje, tuo metu jau 63-uosius metus ėjęs dvasininkas iš anksto parengė savo pasisveikinimo ir palaiminimo kalbą.
Yra žinoma, kad Seinus jis pasiekė 1897-ųjų gruodžio 28-ąją. Kaip tik tos dienos data buvo nurodoma, vyskupui savo ranka pasirašant kiekvieną iš anksto raštininkų perrašytą kalbos teksto kopiją. Po lietuvišku kalbos tekstu jis pasirašė kaip „Vyskupas Antanas“, po lenkiškuoju – kaip „Biskup Antoni“.
Sveikinimo kalbos pabaigoje A. Baranauskas nurodo perskaityti jo sveikinimą visose vyskupijos bažnyčioje per pamaldas net tris dienas: 1898 m. sausio 1-ąją, 2-ąją ir 6-ąją. Į kiekvieną parapiją (jų vyskupijoje būta kelios dešimtys) per keletą likusių gruodžio dienų turėjo nukeliauti po du kalbos teksto variantus – lietuviškas ir lenkiškas.
Tyrinėtojai paskui išsiaiškino, kad lietuviškose vyskupijos parapijose, kur žmonės lenkiškai nesupratę, lenkiškojo teksto niekas ir neskaitė, kalba skaityta tik llietuviškai. Be to, naujajam Seinų vyskupui savo kalbą išsiuntinėjus be valdžios žinios, netrukus jis gavo Varšuvos generalgubernatoriaus įspėjimą už valstybės įstatymų laužymą, nemalonumų turėjo ne tik pats A. Baranauskas, bet ir jo laišką bažnyčiose skaitę kunigai.
Abu dokumentus Anykščių muziejui atidavė Marijampolėje gyvenantis rašytojas ir muziejininkas Justinas Sajauskas, tik skirtingu metu. Prieš du dešimtmečius jis surado ir padovanojo lietuvišką kalbos tekstą, o ką tik perdavė ir lenkišką. Lietuviškąjį jis aptikęs kažkurioje Suvalkijos bažnyčioje, o lenkiškąjį parsivežęs iš JAV, senosios kartos išeivių padovanotą.
Tik susitikus abiems kalbos perrašams tapo akivaizdu, kad iš pradžių jie buvo laikyti kartu, tikriausiai buvo vienoje vyskupijos bažnyčioje XIX a. pabaigoje gautas komplektas. Dokumentų kairysis viršutinis kampas lygiai taip pat nuplėštas ar graužikų sunaikintas, todėl dalis teksto abiejuose neišliko.
Vis dėlto vienas tos pačios Seinų vyskupo parengtos kalbos komplektas leidžia tyrinėti autentiškąją A. Baranausko kalbų vartoseną, lyginti vienos ir kitos kalbų vaizdingumą ir žodyną.
Lietuviškai savo pasisveikinimą „Piemenišku palaiminimu“ pavadinęs A. Baranauskas rašė: „Musu gi sweikata nebekokia: jau senatwė ir eiszki silpnybė, asz tariausi galesįs pabaigti amžių sawamę krasztę: prė lengwesniam darbui ir mažesniam atsakymui, bet Wieszpaczam Diewui norint kitaip, kas gi galėtu ir dręstu wengtės nuo iszpildymo Jo szwenczausios walos?“.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
Du dokumentai su Seinų vyskupo A. Baranausko kalbos tekstu nuo šiol vėl bus saugomi kartu. T. Kontrimavičiaus nuotrauka.
Šaltinis: Nyksciai
