Dvylikta klasė, egzaminų laikotarpis yra labai sunkus ir sudėtingas kiekvienam abiturientui. Pradedamas naujas gyvenimo etapas, atnešantis daug streso ir naujų patirčių.
Abiturientė Indrė Musteikytė egzaminų laikotarpiu ne tik stresavo, bet ir sulaukė malonių rezultatų – ne dažnam pasitaiko gauti du šimtukus. Stebėtis nėra ko – I.Musteikytė jau nuo penkerių metų pradėjo domėtis knygomis. Aštuonerių metų parašė pirmą savo knygą „Laikrodukas Tuksis“ . Indrė visada mėgo visur dalyvauti ir vis atrasdavo naujus pomėgius. Taip jos gyvenime atsirado šokiai, fotografija. Nors bėgant metams pomėgiai keitėsi, su tėvų palaikymu noras vis tobulėti ir viską išbandyti niekur nedingo. O tapus abituriente norai tapo didesni. Vienas didžiausių – kad atsipirktų visas sunkus darbas mokykloje per egzaminus.
-Koks jausmas sužinojus apie du gautus šimtukus?
– Kai sužinojau, kad jau tą dieną turi paskelbti rezultatus, kone visą naktį nemiegojau (juokiasi). Ilgai laukiau, bet paryčiais pasidaviau ir nusprendžiau pamiegoti. Tačiau ryte apie devintą valandą lyg intuicija pažadino ir puoliau žiūrėti. Pamačiusi du šimtukus, labai apsidžiaugiau. Lietuvių kalbos egzaminui daug ruošiausi, tad giliai širdy labai norėjau šimtuko, bet geografija buvo maloni staigmena. Iš anglų ir istorijos surinkau po devyniasdešimt šešis balus, tad taip pat buvau labai laiminga.
-Kaip jautėtės prieš egzaminus ir po jų?
-Prieš egzaminus kartais atrodydavo, kad tuoj „perdegsiu“, bet nusiteikdavau, kad pabaiga jau visai čia pat. Nors lietuvių kalbos mokytoja įspėjo, kad daugiau streso būna ne prieš egzaminus, o belaukiant jų rezultatų. Nors šie žodžiai pasirodė keisti, vis dėlto buvo teisingi. Po paskutinio egzamino jau aplankė ramybė, tačiau vėliau su kiekviena diena augo vis daugiau nerimo laukiant rezultatų. Sulaukusi rezultatų susidūriau su nauju stresu – nuspręsti, kur stoti. Bet man atrodo, kad čia jau įžengiau į suaugusiųjų gyvenimą ir taip ir gyvensiu – nuo vieno streso iki kito streso (kalbėjo juokaudama Indrė).
Dabar mėgaujuosi laisvu laiku. Rūpi pakeliauti, viską pamatyti ir visur sudalyvauti. Dabar tiesiog ilsiuosi, skaitau knygas. Kaip sakoma, gyvenu šioje akimirkoje. Ankščiau kiekvieną pavasarį pamatydavau, kaip pražysta medžiai, labai mėgstu fotografuoti. O šiais metais laikas kažkaip labai greitai prabėgo, tai ir besikeičiančios gamtos, atrodo, nesuspėjau pamatyti. Todėl dabar stengiuosi neskubėti ir džiaugtis dabartimi, ramybe.
-Kokie jūsų planai ir mintys ateičiai?
-Jaučiu dvejopus jausmus, tikriausiai visi abiturientai panašiai jaučiasi. Neseniai atšventėme išleistuves, atrodo, tiek džiaugsmo, laimės. Juk viskas – mes jau suaugę, laisvi, baigėsi dvylika metų mokyklos. Tačiau iš kitos pusės ir liūdna, kad pačios nerūpestingiausios dienos jau praeityje. Dabar jau turėsi pats prisiimti atsakomybę, viskas priklausys nuo tavęs. Atrodo, visos durys atviros, kur nori, ten eik, kokią jau susikursi savo ateitį, tokia ir bus. Pasiilgsiu klasiokų ir mokytojų, mokyklos atmosferos. Tai jausmai tokie dvejopi. Bet jau vėl noriu mokytis, studijuoti, laukiu patirčių, kurias atneš universitetas. Pasirinkau studijuoti Vilniaus universitete. Tikiuosi, kad bus viskas gerai, nors ir šalia kirba baimės jausmas. Nebus lengva įsilieti į miesto ritmą, labai pripratau prie kaimo ramybės. Taip pat bus sunku palikti namus, su tėvais esame labai artimi, labai jų pasiilgsiu.
-O po studijų, ar planuotum sugrįžti į Anykščių kraštą?
Nežinau, kaip man atrodys po kelių ar keliolikos metų. Aš prisirišusi prie šito krašto, pripratusi prie ramybės, gamtos grožio. Tačiau taip pat smagu būti apsuptyje daug žmonių ir daug veiklos, kai visur gali eiti ir dalyvauti. Manau, ateityje visko gali būti. Turbūt laikas parodys.
Lauryna LINARTAITĖ
Šaltinis: Nyksciai
