Lietuvoje labai daug puikių fotografų. Konkurencija – didžiulė. Kaip fotografei atrasti savo nišą? Kaip jūs atradote, kas jums padėjo?
Kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje svarbiausia yra būti savimi ir eiti savo keliu, išdrįsti daryti kitaip nei visi.
Man kuriant fotografijas svarbiausias yra jausmas, emocija. Mano didžiausias noras yra kurti sielos fotografiją, kurioje pats žmogus yra didžiausias kūrinys.
Man atrodo, kad nuotrauka turi kalbėti, pasakoti istoriją. Nemanau, kad fotografuojamas žmogus privalo šypsotis, nes ne šypsena, o akys, žvilgsnis, laikysena, nuotaika kalba. Manau, kad gera fotografija yra ta, kur atskleidžia žmogaus emocijas, vidinį pasaulį.
Tai į „instagramo“ vaizdus tikriausia jums sunku žiūrėti.
Manau pasaulis yra nuostabus, kad galime pasirinkimus daryti patys, tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūrybos pasaulyje, rinktis tai, kas artima mūsų vertybėms. Aš grožį matau vienaip, jūs kitaip, ir tai yra mūsų suvokimų įvairovė.
Loreta, kas yra fototerapija, kuo ji skiriasi nuo fotosesijos? Terapinės fotosesijos metu kuriu grožį ir kalbu apie sutiktą žmogų, sukuriu galimybę pamatyti save ir tikrąjį santykį su savimi bei gamta.
Labai daug žmonių bijo fotoaparato ir fotografų, nemėgsta fotografuotis, nes jaučiasi negražūs, nefotogeniški, kompleksuoja. Atpalaiduoti šią įtampą ir sukurti šiltą ryšį tarp fotografo ir fotografuojamo žmogaus, kad šis atsivertų, man atrodo yra svarbiausia.
Tai paskatino mane ieškoti būdų ir priemonių, kurios padėtų atsipalaiduoti.
Pati dalyvaudama įvairiuose saviugdos seminaruose, moteriškose stovyklose, išmokau kurti savo ritualus prieš fotosesiją. Ritualui naudoju įvairias priemones, padedančias sužadinti visus pojūčius ir emocijas su mano vedama meditacija, garsų ir aromatų terapija, kakavos ceremonija ir kitais ritualais. Sunku papasakoti, kaip tai vyksta, nes kiekvieną kartą vis kitaip.
Su fototerapijos dalyve iš anksto aptariame jos poreikius tiek pačiai fotosesijai, tiek kas jai padeda atsipalaiduoti, išsiskleisti, tačiau, kai fototerapija prasideda, ją tarsi apgaubia magija. Žinoma, aš pati stengiuosi perduoti vidinę šviesą, lengvumą, tačiau atrodo, kad tuo metu suskrenda visi kūrybiniai angelai ir kiekvienas atlieka savo funkciją.
Taip sujungus ritualą ir fotosesiją sukūriau fototerapiją.
Pastebėjau, kad mano fototerapijos metu moterys nuostabiai atsiveria, atsiskleidžia, pajutau labai gražų atgalinį ryšį. Moterys ėmė man sakyti, kad fotografuodamosis su manimi jaučiasi labai gerai, kaip su drauge, su kuria gali drąsiai kalbėti, atsiverti, atsipalaiduoti, jos jaučiasi gražios ir pasitikinčios savimi.
Kokių dar terapinių rezultatų pavyko pasiekti?
Nepatikėsite, bet per tas tris valandas, kurias trunka fototerapija, kai kurios moterys taip atsiskleidė ir patikėjo savimi, kad ryžosi gana rimtiems pokyčiams gyvenime. Viena klientė pasakojo, kad po fototerpijos pakeitė darbą. Ji prisiminė vaikystės pomėgį siuvinėti ir paliko darbą biure ir grįžo prie savo pomėgio.
Jūs fotografuojate daugiausiai moteris? Kodėl ne poras, šeimas vyrus ar vaikus?
Galbūt todėl, kad pati užaugau tarp berniukų, man pačiai yra aktualu išlaisvinti savo moteriškumą ir padėti tai padaryti kitoms moterims.
Kadangi pati esu moteris, man moteris suprasti ir pajausti yra lengviau. Vyrų pasaulis yra kitoks. Manau, kad vyrams reikalingi ir kiek kitokie pasitikėjimo savimi ritualai, ne fototerapija.
Kokiai moteriai reikalinga fototerapija?
Kiekvienai moteriai, kuri save myli, ir kiekvienai moteriai, kuri galbūt dar neranda už ką save pamilti. Atskleisti moters grožį̨ ir vidinį švytėjimą. Tik atsipalaidavusi moteris, gebanti laisvai čia ir dabar būti savimi, gali priimti save, pamilti save ir džiaugtis savimi.
Būtent tai ir yra pagrindinė terapinės fotosesijos misija: padėti atsiskleisti, padėti priimti savo unikalumą, parodyti, kaip paprasta ir lengva yra pamilti save.
Ar įmanoma išgyventi vien tik iš fototerapijos?
Žinoma. Kai iš visos širdies darai, tai, kas teikia džiaugsmą, tada ateina ir užsakymai ir klientai, kurie vertina tavo darbą. Manau, kad tai galioja ne tik fotografijai.
Aš labai džiaugiuosi savo pasirinkimu ir tikrai į nieką jo nekeisčiau. Galbūt viskas būtų kitaip, jeigu būčiau studijavusi fotrografiją. Galbūt tada kurčiau kitokią fotografiją.
Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado fotografija?
Su fotografija susipažinau dar vaikystėje. Tėtis šeimos gyvenimą fotografavo juostiniu fotoapartu ir pats ryškindavo nuotraukas namuose, tamsiame kambaryje, o mama saugodavo, kad neužklystų netikėti svečiai, tokie, kaip mes vaikai. Metams bėgant, tėtis nustojo fotografuoti. Tada netikėtai atėjo metas mano kūrybai. Tarsi norėjosi pačiai išmėginti fotoaparato galimybes ir pasijausti tikra fotografe.
Kadangi augau kaime, gamta ir žydėjimai džiugino mane kasmet. Atsirado noras užfiksuoti gamtos grožį, sukurti išliekamąją vertę, nes kiekvienas žydėjimas ir gamtos judesys tarsi unikalus, nepakartojamas.
Už pirmus sutaupytus pinigus nusipirkau juostinį fotoaparatą, nuo tada ir prasidėjo mano maža fotografijos kelionė.
Fotografuodavau viską, kas gyvena ir klesti gamtoje: pievas, miškus, namų sodą, gėlynus kaime… Mano vienas dažniausių modelių buvo vaikystės katinas, vadinome jį Sniegiu.
Mano mama, dabar jau šviesaus atminimo, visada mane padrąsindavo fotografijos kelyje. Pati, nemokėdama fotografuoti, man padarė pirmąjį foto portretą, kuriuo viešai prisistačiau socialinėje erdvėje, kaip pradedanti fotografė. Esu dėkinga tėčiui už paveldėtą susidomėjimą ir talentą fotografijoje, mamai už padrąsinimus šiame kūrybos kelyje.
Fotografijos kelionė tęsiasi ir šiandien. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad tai didžioji mano saviraiškos meilė.
Nors fotografija buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis vaikystėje, tačiau, kai atėjo laikas rinktis studijas, aš galvojau, kad menas, kūryba nerimtas dalykas, o darbas turi būti rimtas.
Ir kokias studijas pasirinkote?
Tiesą sakant rinkausi net ne studijas, o miestą, kuriame noriu studijuoti. Pasirinkau Klaipėdą. Klaipėdos universitete baigiau viešojo administravimo studijas.
Galvojau, kad darbo valstybės tarnyboje visada bus, o fotografija bus kaip hobis.
Su bendrakursėmis po paskaitų eidavome prie jūros gerdavome arbatą, kavą, o aš visada nešdavausi ir fotoaparatą. Fotografuodavau drauges ir dovanodavau joms nuotraukas.
Tuo metu atsirado mūsų gyvenime socialiniai tinklai, feisbukas. Ir mano nuotraukos netruko ten atsidurti, draugės dalindavosi mano nuotraukomis ir pažymėdavo mane kaip autorė. Po tokių pasidalijimų ėmiau sulaukti užklausų iš nepažįstamų žmonių su prašymais sukurti fotosesiją.
Po truputį, spaudžiama klientų, įsidrąsinau fotografuoti poras, krikštynas, vestuves… Klientai kėlė mano profesionalumo kartelę, kol po dešimt metų praktikos atradau savo kelią.
Tai viešojo administravimos studijų taip ir neprireikė?
Baigusi studijas bandžiau įsidarbinti valstybinėje tarnyboje, tačiau nepasisekė.
Įsidarbinau privačiame sektoriuje. Dirbau tris mėnesius. O tada atėjo gražus žydintis pavasaris. Sėdžiu prie kompiuterio ir galvoju: „Nejaugi tik tiek man pakanka gyvenime?“ Norėjau kažko daugiau, norėjau kūrybos. Išdrįsau išeiti iš darbo ir pradėjau dirbti kaip laisva fotografė.
Tai buvo prieš aštuonerius metus. Ačiū Dievui, nereikėjo grįžti ir mano kūryba šiandien klesti.
Jūsų fotografijose daug žiedų, vasariškos gamtos. O ką darote, kai ateina šaltas ir niūrus ruduo, kai dangus tampa cepelinų spalvos?
Ploju rankomis. Nėra blogo oro. Oras ir kūryba niekada nėra sukontroliuota. Bet kokiu oru gali gimti nuostabios fotografijos.
Bet, žinoma, kad žydėjimas gamtoje yra pats maloniausias laikas fotografuotis. Man labai patinka gėlės. Žinau Klaipėdoje ir aplink ją visas vietas, kur kas žydi. Jeigu nebūčiau fotografė, tikriausiai būčiau floristė arba žolininkė.
Bet dar svarbesnė už gėles man yra jūra. Dažniausiai visos mano fototerpijos baigiasi prie jūros ir aš pati kiekvieną dieną nors kelioms minutėms nuvažiuoju prie jūros, nes jos energija yra labai galinga ir įkvepianti. Gyventi prie jūros yra labai didelė dovana. Neįsivaizduju be jūros nei savo gyvenimo, nei kūrybos.
Iš jūros dovanų iš saulėlydžių meditacijų gimė ir nauja jūsų kūrybos šaka – gintaro ir aukso juvelyrika. Papasakokite apie ją.
Jaučiuosi nuolatiniame kūrybos vyksme, kuris neša tarsi srauni upė. Dabar toji kūrybos srovė man dovanoja nuostabius papuošalus. Jau netrukus mano sukurta pirmoji kolekcija išvys dienos šviesą, šiuo metu derinu paskutines jos pristatymo detales.
Aš pati nešioju gintaro papuošalus, kuriuos man paliko šviesaus atminimo mama. Man jie labai brangūs ir reikšmingi. Aplinkinių moterų susidomėjimas mano gintaro papuošalais įkvėpė mane sukurti papuošalus iš gintaro ir aukso. Derindama gintarą su auksu, noriu akcentuoti gintaro vertę. Juk jį mes vadiname Baltijos auksu.
Papuošalai unikalūs tuo, jog gali būti dėvimi kaip amuletai, naudojami meditacijai. Pavyzdžiui, šis pakabukas. Jį sudaro iš aukso nukaldintas žiedas ir gintaro karoliukas viduje, kuris sukasi. Argi jis nepanašus į Saulę? Linkiu, kad kiekviena moteris, užsikabinusį jį ant kaklo skleistų savo vidinę šviesą kaip Saulė, patikėtų savo galia.
