Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai noriu įnešti šiek tiek aiškumo tiems, kurie mėgsta kabinėtis prie mano akcento peržiūrėję mano kuriamus filmukus.
Komentaruose mane išvadinę vatniku, orku, tokie dažniausiai profilio nuotrauką būna pasipuošę ukrainiečių vėliava.
Žinoma, kad jų komentarai mane skaudina, nes mano genuose be žemaitiško, aukštaitiško yra įsimaišęs ir ukrainietiškas kraujas.
Mano senelis buvo ukrainietis ir tas ne lietuviškas akcentas dažniausiai mano kalboje prasimuša tada, kai bandau perteikti kažką savo pasakojime emocionaliau.
Keisčiausia, kad tie mano pasakojimai ne apie įvykius pasaulyje, o apie mano potyrius Lietuvos maitinimo įstaigose.
Tad artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai tokių veikėjų norėčiau paprašyti vadinkite mane – chocholu, ukropu, ar ukru.
Tai taip pat įžeidžiantys išsireiškimai, bet jie bent bus artimesni mano prigimčiai, o taip pasisakę galėsite būti vienoje barikadų pusėje su tais, kurie užpuolė ir niekina mano senelio Tėvynę.
Tik prašau nevadinkite manęs daugiau vatniku ar orku, nes tai nieko bendro su mano prigimtimi ir pasaulėžiūra neturi.
Šiomis mintimis, kuriomis su jumis, mieli skaitytojai, ką tik pasidalinau, dažnai dalinuosi su Katiniene.
Ir tik jos dėka gimė ši apžvalga, nes ji sugalvojo man kažkaip praskaidrinti nuotaiką.
Jos pasakymas: važiuojame pavalgyti ukrainietiškų barščių į Žemaitiją, man iš pirmo nuskambėjo kaip juokelis, bet nepamatęs jos veide jokios šypsenos, paprašiau daugiau informacijos apie siūlomą maitinimo įstaigą.
Kelios Katinienės parodytos nuotraukos su restorano „Ukrainiečiai” gaminamais barščiais, ir mes jau pakeliui į Žemaitijos sostinę Telšius.
Telšiuose mūsų apsilankymo dieną buvo labai šalta, ir jei ne išmaniosios technologijos, kol būtume ieškoję kiemuose pasislėpusį restoranėlį būčiau nušalęs ne tik nosį, bet ir kojų bei rankų galūnes.
Nors užsukome per pačius pietus, viduje be barmenės nebuvo nė gyvos dvasios.
Geriau pagalvojus tik Katinai lauke spaudžiant šaltukui virš – 20C gali išsiruošti vykti į kelionę į kokią maitinimo įstaigą pavalgyti.
Arbatos paprašėme dar neatvertę meniu, nes buvome baisiai sušalę.
Arbatos pagalba sušildę kūnus, įjungę aukštesnę pavarą užsisakėme ką valgysime, nes po šalčio sekanti bėda kamavusi kūnus buvo – alkis.
Mano senelio jau senai nebėra, bet tai ką jis pasakodavo apie barščius aš atsimenu iki šiol.
Jo nuomone: jei svečią vaišindamas tikrais ukrainietiškais barščiais nepatieksi kartu lašinių, cebulių ir svarbiausia stiklo su skaidriu skysčiu, tu jam parodysi nepagarbą.
Kiek tiesos jo žodžiuose dabar nepasakysiu, bet užsakęs restorane „Ukrainiečiai” „Šefo barščius, gavau būtent tokius barščius apie kokius senelis močiutei kaskart pasakodavo kai norėdavo išlenkti „čerkelę”.
Šefo barščiai – 10,50€
Tad laikydamasis tradicijų prieš pamerkdamas šaukštą į barščius kilstelėjau stikliuką senelio atminimui.
Po to sekė lašinukai su svogūnu ir šaukštas barščių.
Ir po kelių akimirkų kūną ir protą užliejo tokia palaima ir ramybė.
Net pyktis dingo tiems, kurie komentaruose mane įžeidinėja…
Ukrainietiška „Solianka” – 7,00€
Katinienės valgyta „Solianka” gal ir nebuvo patiekta prabangiai kaip „Šefo” barščiai, bet ji buvo ne ką mažiau skani.
Jei vykdami į maitinimo įstaigas mes turėtume tikslą tik pavalgyti, tai po šių sočių sriubų mes su Katiniene turėtume susimokėti ir kilti, bet kadangi mano misija tautai papasakoti plačiau apie maitinimo įstaigas, su dideliu liūdesiu skanias sriubas gauname baigti valgyti net neįpusėję, nes buvome užsisakę dar ir pagrindinius patiekalus.
Katinienės pasirinkimas buvo „Kijevo” kotletas, o mano – „Krymo”troškinys.
Kas nežinojo tai Krymo pusiasalis priklauso Ukrainai, o šis troškinys už kurį vėliau susimokėjau priklausė man.
Krymo troškinys – 13,50€
Iki šiol nieko apie tokį patiekalą kaip „Krymo troškinys” nebuvau girdėjęs.
Tai pradaręs molinį indą pirmiausia į jį įsmeigiau šaukštą, bet supratęs, kad ten jei ir yra skysčio, tai jis tik vos semia dugną, padėjęs šaukštą pradėjau darbuotis šakute.
Pirmos minties, kad troškinys bus riebus teko atsisakyti. Nors jo paviršius ir buvo padengtas sūriu, bet dėka liesesnės kiaulienos perdėto riebumo pavyko išvengti.
Kijevo kotletas – 14,00€
Vienintelis prie ko tą dieną norėjosi prisikabinti restorane „Ukrainiečiai” buvo „Kijevo” kotletas.
Nes jei neklystu, ukrainiečiai gamindami šiuos kotletus puošia vištos blauzdelės kauliuku, jo pusę iškišdami iš pačio kotleto.
Nors Katinienė valgiusi šį kotletą manęs prašė šio pastebėjimo neminėti, nes „Kijevo” kotletas jai labai patiko, bet savo pastebėjimų nuslėpti nuo skaitytojų man sąžinė neleidžia.
Besitariant su Katiniene ką užsakysime desertams, bandžiau pasinaudoti senelio išmintimi pasakydamas Katinienei jog pas ukrainiečius desertams vyrai svečiuose visada vaišinasi ukrainietišku alumi.
„Šiai dienai iš ukrainietiškų tradicijų tau užteks ir „Šefo” barščių”, – štai po tokio Katinienės pasakymo aš save paguosdamas užsisakiau virtinukų su mėsa.
Virtinukai „Varėniki” – 10,00€
Ukrainietiški varėnikai nuo koldūnų su mėsa tešlos skoniu nelabai skiriasi, labiau skiriasi pats įdaras – jam naudojama virta, malta mėsa.
Po vieno suvalgyto „Varėniko” kiti buvo supakuoti išsinešimui namo, nes Katinienė šiemet pradėjo stebėti mano svorį, ko pasekoje ir suvalgau mažiau, ir svoris nebe taip stipriai auga….
Šeimininkės pyragas – 5,00€
Bet kažkodėl pati užgerdama kava nepastebėjo kaip sunaikino šį „mažą” pyrago gabaliuką.
Kava – 2,50€
Tiesa, kadangi ir aš buvau užsisakęs kavos, tai kava suteikė man progą suvalgyti kelis pyrago kąsnius iš jos lėkštės.
Reziumuoju. Esu ne kartą padavęs po atsiskaitymo už sąskaitą Riebaus katino aukštą įvertinimą patvirtinantį lipduką.
Reakcijų būdavo visokių, kažkas dažniausiai nustebdavo, kažkas apie Riebų katiną girdėdavo pirmą kartą, bet tai kas įvyko restorane „Ukrainiečiai” mane net privertė išsigąsti.
Žodžiu, atsiskaitęs, sulaukęs grąžos ir padaręs kelias nuotraukas čekio su Riebaus katino lipduku nuėjau prie baro, kur už baro kolonos stovėjo barmenė.
Pasakęs, kad apie juos rašysiu aš jai padaviau lipduką ir paklausiau ar ji yra ką girdėjusi apie Riebų katiną.
Moteris paėmusi lipduką pradėjo drebėti iš susijaudinimo ir drebančiu balsu papasakojo, kad apie Riebų katiną žino ir net seka mano puslapį.
Ir tokie momentai tik patvirtina, kad pasirinkdamas tokį formatą – kai savęs nerodau, yra geras.
Tada aš, kaip ir bet kuris šiuo metu skaitantis mano apžvalgą, sulaukiame panašaus aptarnavimo ir tokios pat kokybės patiekalų.
Baigdamas rašyti šią apžvalgą noriu kreiptis į tuos, kurie čia planuosite užsukti.
Prie durų ant žemės stovi paršelio figūrėlė, kuri nebyliai sako: nebūk kiaulė – palik arbatpinigių.
Tad 5/5 jaukiam restoranėliui „Ukrainiečiai”.
Restoranas „Ukrainiečiai”
