Anykščių kultūros centro fojė buvo eksponuojami jauno dailininko Aurimo Bilboko tapybos darbai. Paroda vadinosi „Po Anykščių apylinkes“.
Kaip pasakojo pats Aurimas, jį žavi sena architektūra, mediniai statiniai, dvelkiantys savo ypatinga ir nepakartojama dvasia. Tad ne atsitiktinai gimė darbai, kuriuose atvaizduota klėtelė prie Rubikių ežero, kluonas prie Inkūnų, Anykščių siaurojo geležinkelio traukinukas, Anykščių Šv. Mato bažnyčia, Burbiškio ir Dabužių bažnyčios, Niūronių žirgyno žirgai ir danieliai, besiganantys Mikierių danielyne. Dailininko kūryboje neabejotinai yra vietos ir peizažams.
Su Aurimu susipažinome po parodos. Jis gimė ir augo Anykščiuos, baigė Antano Baranausko vidurinę mokyklą.
Kada pajutote potraukį menui? Kas paskatino juo užsiimti rimtai?
Besimokant šeštoje klasėje, tėvai paskatino piešti. Pradėjau lankyti Anykščių dailės mokyklą. Piešimas ir tapyba sekėsi gerai. Net ir po tiek metų baigiamasis darbas, tapytas ant kartono aliejumi, dar ir šiandien puošia mokyklos sieną.
Po vidurinės tėvai pastūmėjo tęsti mokslus. Norėjau studijuoti menus, bet kartu ir įgyti praktinę specialybę. Įstojau į Vilniaus dailės akademiją ir baigiau architektūrą. Trejus metus dirbau architektu firmoje. Darbas patiko, nes galėdavau pasilikti po darbo ir neblaškomas dirbti kiek tinkamas. Bet norėjau daugiau atsidėti tapybai. Esu pratęs gyventi gamtoje, tad įtemptas miesto ritmas trukdė kūrybai. Tai ir lėmė mano apsisprendimą grįžti į Anykščius.
Šiandieną tik aš vienas gyvenu su tėvais, nes man svarbūs šeimos ryšiai. Jaunesnis brolis mokosi ir dirba Kaune. Sesuo gyvena Vokietijos pietinėje dalyje, nedideliame jaukiame miestelyje. Džiaugiuosi, kad gerai įsikūrė ir dirba pagal specialybę kinezeterapeute. Miestelis nedidelis su nuostabiais netoliese esančiais kalnų vaizdais. Prieš keletą metų lankiausi pas seserį Vokietijoje. Labai patiko. Noriu nuvykti dar, noriu nutapyti kalnus, kuriuos mačiau ir kurie liko mano atmintyje.
Tėtis miškininkas, gyvename prie miško, tai nuolatos jaučiamės gamtoje. Mums visiems trims vaikams labai svarbu gamta, esame gamtos vaikai. Vaikystėje labai daug laiko leidome miškuose, gamtoje. Pagrindinis mūsų laisvalaikis buvo grybavimas ir uogavimas. Su tėčiu nuolatos keliaudavome. Galiu drąsiai pasakyti, kad gerai pažįstu Lietuvą.
Labai įdomūs kompoziciniai maketai, kurių nuotraukas mačiau Jūsų „facebooke“.
Man patiko juos gaminti. Senelis, kaip pasakojo mama, buvo labai nagingas, nuolatos kažką meistraudavo. Gaila, bet su seneliu bendrauti nebeteko. Ko gero ir aš kažką būsiu paveldėjęs. Mėgstu kruopštumo reikalaujančius darbus. Norėčiau kada užsiimti ir padaryti kokio įdomaus statinio maketą.
Patiko dalyvauti pleneruose. Išsikėliau sau tikslą, keliaujant po apylinkes piešti senus medinius namus. Parodoje būtent darbai iš plenerų. Net važiuodamas negali nematyti gamtos, tad pasistatau molbertą ir tapau dėmesį patraukusius peizažus. Nemėgstu, kuomet kai kurie pasidaro natūroje eskizą, o pabaigia namuose. Aš darbą pradedu ir baigiu vietoje. Užpernai dalyvavau plenere, kurį organizavo Donatas Inis, Vilniaus dailės akademijos Kauno filialo dėstytojas. Jam artimas klasikinio realizmo stilius. Gimęs ir augęs Anykščiuose, menininkas neužmiršta gimto miesto ir eilę metų rengia plenerus su savo studentais. Po plenero padarėm parodą, aptarėme darbus. Man patiko vyravusi atmosfera. Buvo labai smagu praleisti laiką ir kūrybiškai padirbėti.
Kažkaip Jūsų nesimato visuomeninėje veikloje, nepavyko rasti daugiau darbų internete.
Esu gal kiek uždaresnio charakterio ir nelabai visuomeniškai aktyvus. Pastaruoju metu ruošiuosi sutvarkyti savo facebook paskyrą. Renku savo tiek senesnius, tiek naujesnius išblaškytus darbus. Noriu juos susisteminti, sukelti į vieną vietą, kad daugiau menine kūryba besidominčiu žmonių turėtų galimybę su jais susipažinti.
Palinkėjau jaunajam dailininkui kūrybinės sėkmės ir atsisveikinome iki kitos parodos.
Algimantas Gudelis
Šaltinis: Nyksciai
