Nors Jūsų kūrybą seku dvejus metus, cha, cha, tik dvejus. Bet tardyti pradėsiu nuo Endžio Varholo (Andy Warhol). Kas jis Jums? Kas jis man – kiek vėliau.
Endis Varholas man yra vienas iš revoliucingų pionierių, savo metu turėjęs gana didelę įtaką meno tendecijoms visame pasaulyje. Poparto atsiradimas įnešė daug naujų požiūrio kampų į vizualiuosius menus. Bet dabartiniais laikais, matydamas Varholo kūrinius ekspozicijose, aš jais pernelyg nesižaviu. Tai darbai, kurie tam tikru laiku ir tam tikru momentu suvaidino savo vaidmenį. Novatoriškumas įvyko, ir istorija nuėjo toliau. Lygiai taip pat, kaip dabar nežiūriu brolių Liumjerų filmų, sukurtų su pirmąja filmavimo kamera. Kultūrų istorijoje yra vizionieriai / išradėjai, kurių momentinio sprogimo metu paskleista banga nusirita tolyn į laiko perspektyvą, o jų pačių darbai po kurio laiko tampa nebeaktualūs.
Sako, lietuviai – melancholikai. To niekada nepasakyčiau apie Jus: ir rašyboje, ir tapyboje įžvelgiu tiesiog humoro fontanus, ir net versmes. Kaip Jums atrodo, iš ko paveldėjote tokį brangintiną dalyką? O gal nepaveldėjote – pats susiformavote? Ir, jei taip, kas tam turėjo įtakos?
Humoro jausmą, ko gero, paveldėjau iš tėvo. Žinoma, gyvenimas kiekvienam įneša savas direktyvas. Tad kiekvienas turime individualų humoro jausmą, paremtą tik mums būdinga asmenine patirtimi. Vienu savo ironiško požiūrio guru laikyčiau rašytoją Kurtą Vonegutą, kuriuo žavėjausi nuo mokyklos laikų.
Man visada įdomu, kaip gimsta idėjos. Jūsų tapyboje daug nematytos „faunos“. Iš kur tie vaizdiniai atkeliauja? Yra ir atpažįstamos gyvūnijos ir augmenijos, kuri įkurdinama pačiose netikėčiausiose vietose: flora – žmogaus, kažkodėl aptekusio plunksnomis, silueto galvoje, paukštulis – gal vieversys, gal lakštingala, o gal paprasčiausias žvirbliukas, tik geltonos spalvos, – gal gieda, gal čirškia į mikrofoną žmogaus silueto širdies vietoje. Arba – dvi neaiškios kilmės būtybės ir Jūsų papostringavimas apie norą tapti ateiviu ir intymiai stebėti mūsų civilizaciją iš nežmogiškosios pusės. Arba – musė, įklimpusi kreme… Iš kur visa tai?
Mano pasirinkimas – kūryboje kalbėti per simbolius ir įvairius personažus. Kiekvienas paveikslas – tai nauja pjesė su veikiančiais herojais, tai naujas filmas su tik jam būdingu siužetu ir specialiai tik šiam darbui sukurtu scenarijum. Pradžioje viskas susidėlioja galvoje, ateina paveikslo pavadinimas – kaip idėjos sufleris. Tada kurį laiką visa ta misterija brandinama neuronų labirintuose – viduje grumiasi idėjos advokatai ir negailestingi, priekabūs kritikai, prieš kuriuos turiu apginti savo status quo naujo kūrinio atžvilgiu. Paveikslai gimsta iš aplinkos, kuri daro įtaką savo tragikomizmu ar ironišku sakralumu. Vienos idėjos ateina iš išorės, o kitos gimsta viduje.
Mano pasirinkimas yra pop siurrealizmo stilistika, per kurią aš rezonuoju pasaulį. Kartais, norėdamas į žmonijos civilizacijos ypatumus pažvelgti iš šalies, pabandau įsijausti į nežemiškos kilmės ateivį, matantį mus tarsi nepažistamą hominidų rūšį. Stebint iš tokio kampo, gana akivaizdžiai matoma ta mūsų nuožmi inercija absurdiškai elgtis, nesusimąstant, ar iš tikrųjų to norim.
Nėra lengva savyje identifikuoti, ar tos mano mintys iš tikrųjų yra mano, ar jos atėjo iš išorės, ar jos gimė mano galvoje. Inertiškumas – baisi rykštė, dažnai pakišanti žmonijai koją, verčianti elgtis kaip biorobotams. Kita vertus, žmonės savo meilę absurdui įrodinėja su tokiu karštu užsidegimu, kad smagu žiūrėti. Mes esam pats gražiausias gamtos nesusipratimas. Ir tai – beprotiškai žavu, tai mane inspiruoja.
Gimęs, augęs, brendęs Vilniuje, atsidurdavote pačiose įvairiausiose situacijose. Net žandikaulis atvipo, kai viename iš tiesiog krūvomis Jūsų duotų interviu aptikau prisipažinimą, kad „Antyje“ dubliavote Algirdą Kaušpėdą, nes matmenys lyg ir sutapo. O kaip su balsu?
Per „Anties“ koncertus vienais metais scenoje tam tikrais momentais, identiškai aprengtas ir nugrimuotas, būdavau Algirdo Kaušpėdo dubleriu. Su šia programa dalyvavome ir „Roko marše’88 – su Sąjūdžiu per Lietuvą“.
Smagi buvo mūsų pažinties istorija: su bičiuliu stovime Gorkio, dabartinėje Pilies, gatvėje Vilniuje. Žiema, užantyje turime butelį degtinės, bet neturime kur jo išgert, o čia pro šalį eina vienas iš „Anties“ narių – Vytas Kubilius. „Vytai, – sakau, – padėk: turime šnapso, bet nenorim tiesiog už kampo.“ „Tai eikite į Architektų sąjungą, ten yra “Anties„ studija, prisėsite fojė, niekas jums netrukdys“, – pasiūlė jis. Mes ir nuėjome. Sėdime toje fojė, intelektualiai kalbamės apie nūdienos muzikos tendencijas. O pro šalį vis vaikšto Algirdas Kaušpėdas – pirmyn atgal, pirmyn atgal. Ir vis – žvilgt į mane. Galiausiai prieina ir sako: „Klausyk, bičas, tu labai panašus į mane. Turiu idėją: atvažiuok pas mane į Kauną, pamokysiu scenos judesių, kartu paruošime programą – būsi mano dubleris. Kokį “Anties„ gabalą geriausiai žinai?“ Netekęs žado leptelėjau: „Ko stovi taip keistai pasviręs…“ Akimirką net pamaniau – gal degtinė veikia?.. Juk „Antis“ – mano mylimiausia grupė! Žinoma, nuvažiavau. Algirdas kantriai mokė išeiti į sceną: „Išeini elegantiškai, bet kartu – lyg būtum su labai dideliais kiaušiniais…“ Kurdavome optinę apgaulę: po koncerto Algirdas sušukdavo: „Grupės lyderis Algirdas Kaušpėdas!“ ir… į sceną išeidavau aš. Vilkėdavau tokį pat kostiumą, mūsų ūgis skyrėsi tik penkiais centimetrais – kam nors tikrai pasirodydavo, jog akyse dvejinasi. Užkulisiuose Algirdas dainuodavo, o aš tik imituodavau. Įdomūs buvo tie 1988 metai.
Dar labiau nustebau aptikusi, kad buvote Krašto apsaugos savanoris, dvidešimtmetis atėjęs ginti parlamento. Kas aktyviai išgyveno 1990 gruodį – 1991 sausį, jausmų nepamirš niekada. Ir asmeninių veiksmų beveik minutėmis sekos. Sprendžiant pagal Jūsų stotą ir, įtariu, neblogą fizinį pasiruošimą, gal teko saugoti ir Vytautą Landsbergį?
Taip. To meto nepakartojamos emocijos ir jausmai mane lydi visą gyvenimą. Vytauto Landsbergio saugoti neteko garbės, nebuvau tiek gerai treniruotas. Du savanoriai su vienu kalašnikovu saugojom ryšių mazgą Vilniuje. Budėdavom kas ketvirtą naktį, o kitomis naktimis eidavau budėti prie Seimo rūmų. Dienomis miegodavau. Tai buvo tikras stebuklas.
Ir gyvenimo viražas: kaip ir meilės emigrantas – iš Vilniaus į Kretingą. Tokį tarsi apsnūdusį miestelį. Bet, žinau, taip tik atvykėliui iš Vilniaus, netgi Klaipėdos gali atrodyti. Kretingoje vyksta daug giluminių kultūrinių dalykų – be didelės pompos ir reklamos. Kas Jums daro įspūdį, kai jau beveik 30 metų joje gyvenate ir kuriate? Ar jau galėtumėt muštis į krūtinę, sakydamas: aš – kretingiškis. Nesvarbu, kad norėtumėte pabūti ir ateivio iš kitos galaktikos kailyje…
Kretinga – gera vieta numirti, kaip pasakytų indėnas. Juokauju. O šiaip tai ramus miestelis, kurio pagrindinis privalumas – ramybė ir artimas kontaktas su jūra. Atsikraustęs čia iš sostinės, gana sunkiai adaptavausi. Buvau jaunas, labai trūko to kultūrinio, marginalinio, kosmopolitinio judesio. Bet su metais, laikui bėgant, ta provincijos tėkmė skleidė savo privalumus kūrybai ir lėtam gyvenimui. Visgi labai daug ką pakeitė internetas – dabar kūrybos sklaida gali pasiekti visą pasaulį. Ir tas atotrūkis nuo centrų tapo žymiai mažiau reikšmingas.
O pabaigoje norėčiau paaiškinti, kodėl pirmas klausimas buvo apie Endį Varholą. Na, jis dabar tituluojamas poparto pradininku. Aplink jį nuolat triūsė didelės JAV vadinamųjų promauterių komandos. Ir jis pats daug darė, siekdamas priblokšti, pritraukti. Žodžiu, buvo kuriamos legendos ir mitai. Ir Jūs jau esate priskiriamas vizionieriams. Ar pagrįstai – nelabai kompetentinga patvirtinti ar paneigti. Tačiau prasikapojote langą į meno mylėtojų širdis – islandas, Jūsų paveikslus pirkęs ir perkantis glėbiais, vokietis – panašiais kiekiais… Be išskirtinės reklamos, be skandalingų veiksmų. Kaip tituluotumėte pats save? Ir į kokias dailės gretas – Lietuvoje, Europoje, Žemėje, o gal ir Jupiteryje ar Marse – save įpaišytumėte?
Nors niekad nepasižymėjau išskirtiniu kuklumu, bet jei atvirai – jaunystėje nesvajojau ir neplanavau tapti dailininku. Man tokia ambicija vaidenosi kaip nepamatuotai didelė. Visada atrodė, kad menininkai – išrinktųjų kasta. Kūryba jaunystėje buvo kaip hobis. Ir visai netyčia išsivystė į profesinę veiklą. Dabar aš jau tyčia esu tas, kas esu. Ir man tai labai patinka – dirbti tai, ką myliu, atsiduodant visu protu ir širdimi. Save tituluočiau žmogumi, kuris dirba mylimą darbą. Ir jei išradingai besislapstantis Dievas duos pakankamai pinigų, tai veikiai surengsiu parodą Marse.
Mano pasirinkimas yra pop siurrealizmo stilistika, per kurią aš rezonuoju pasaulį. 10 dalykų, kurie labiausiai veža Andrių Miežį 1. Meilė. 2. Menas kaip laisvės forma. 3. Šeima. 4. Išradingai besislapstantis Dievas. 5. Skanus maistas. 6. Kūrybingos, įdomios asmenybės ir lyderiai. 7. Technologijos ir mokslo pažanga. 8. Seksas. 9. Pinigai, nes už juos netolimoje ateityje bus galima nuskristi į kosmosą. 10. Diktatorių mirtys, nes jos atveria laisvės duris milijonams.
