ECB pirmininkės Christine Lagarde įžanginės kalbos, skirtos ECB 25-mečiui paminėti
Frankfurtas prie Maino, 2023 m. gegužės 24 d
Malonu pasveikinti jus šiame priėmime, minint 25-ąsias ECB ir Eurosistemos metines.
Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis kažkada garsiai pastebėjo, kad „taika reiškia daugiau nei tik karo nebuvimą“. Iš esmės euro istorija yra vienas iš ilgalaikės taikos pamatų kūrimo.
Tai istorija, kilusi iš toliaregiško Europos sprendimo po Antrojo pasaulinio karo taip stipriai surišti savo ekonomiką, kad mūsų ateitis būtų neatsiejama, ir kuri savo ruožtu sukūrė galingą Europos integracijos pagrindą.
Šis integracijos variklis reiškė, kad kai tik susidūrėme su išbandymais, nesitraukėme į susiskaldymą ir neleidome žlugti tam, ką sukūrėme kartu. Vietoj to, mes susidūrėme su tuos iššūkius ir atsakėme į juos kartu.
Ir būtent ta pati dvasia nuo devintojo dešimtmečio pabaigos pavertė bendrąją valiutą būtinu kitu žingsniu mūsų kelionėje į Europą.
Tuo metu keitėsi ir Europa, ir pasaulis.
Pirma, mūsų bendroji rinka išsivystė į bendrąją rinką. Dėl to tapo dar svarbiau panaikinti konkurencinės devalvacijos tarp didžiųjų ekonomikų perspektyvą, nes tai būtų pakenkę pasitikėjimui ir pasukę bangą prieš atvirumą.
Tačiau pasauliniams kapitalo srautams daugėjant, Europos fiksuoto valiutos kurso sistema darėsi vis nestabilesnė – šią problemą įkūnijo valiutos kurso mechanizmo krizė 1992–1993 m.
Antra, pasaulinė finansų integracija taip pat kėlė grėsmę europiečiams pinigų suvereniteto praradimu. Didžiųjų šalių, išleidusių pasaulines valiutas, pinigų politika, ypač JAV, darė vis didesnį pasaulinį poveikį.[[1]
Nepriklausomai nuo pasirinkto valiutos kurso režimo, tai reiškė, kad mažų šalių galimybės nustatyti pinigų sąlygas, atitinkančias jų vidaus poreikius, palaipsniui mažėjo.
Trečia, griuvus Berlyno sienai ir pasibaigus Šaltajam karui, iškilo nauji, esminiai klausimai apie Europos kryptį ir kas joje valdys. Dėl to atsirado didžiulis poreikis naujų Europos simbolių, kurie galėtų sujungti žmones į didesnę ir įvairesnę Sąjungą.
Euras buvo logiškas atsakymas į visus tris šiuos pokyčius. Ji pasiūlė europiečiams stabilumą, suverenumą ir solidarumą.
Stabilumasnes euras užtikrino, kad bendroji rinka gali būti izoliuota nuo valiutų svyravimų, o spekuliaciniai išpuoliai prieš euro zonos valiutas tapo neįmanomi.
Suverenitetasnes priėmus bendrą pinigų politiką Europos lygiu padidėtų Europos politinė nepriklausomybė nuo kitų didelių veikėjų.
Ir Solidarumasnes euras taptų galingiausiu ir apčiuopiamiausiu Europos vienybės simboliu, su kuriuo žmonės susidurtų savo kasdieniame gyvenime.
Euras per krizes
Galime būti dėkingi už Europos vizionierių įkūrėjų įžvalgumą. Kai 1999 m. sausio 1 d. gimė euras, jie niekada negalėjo įsivaizduoti, kokios krizės laukia.
Pirmasis ECB prezidentas Wimas Duisenbergas susidūrė su Rugsėjo 11-osios ir dotcom krize. Jo įpėdinis Jeanas-Claude’as Trichet turėjo įveikti pasaulinę finansų krizę ir valstybės skolos krizę, kurią paveldėjo mano pirmtakas Mario Draghi. Jis turėjo kovoti su baimėmis dėl euro zonos ateities, o po to užsitęsęs per žemos infliacijos laikotarpis.[[2]
Ir mano pirmininkavimas jau matė pandemiją ir ekonominį blokavimą, žiaurią Rusijos invaziją į Ukrainą, energijos krizę ir per didelės infliacijos sugrįžimą.
Tačiau pagrindinis pažadas dėl euro pasitvirtino. Ir didžiąja dalimi mūsų pinigų sąjungos dėka sugebėjome viską atlaikyti – ir kiekvieną kartą tapti stipresniais.
Pirma, euras atnešė mums stabilumo.
Esant stabiliems valiutų kursams, bendroji rinka – ir jos atstovaujamas įsipareigojimas taikai – ne tik išliko; tai suklestėjo. Galima tik įsivaizduoti, koks gundantis būtų buvęs protekcionizmas, jei nebūtų išnaikinta konkurencinės devalvacijos galimybė.
Euras taip pat apsaugojo mus nuo išorinių sukrėtimų. Netrukus po pasirodymo ji greitai įsitvirtino kaip antra rezervinė ir sąskaitų faktūrų valiuta pasaulyje. Dėl to daugiau nei pusė to, kuo prekiaujame, dabar yra išreikšta eurais, o kita pusė bendra valiuta padėjo apsaugoti ekonomiką nuo per didelio valiutų kurso nepastovumo.[[3]
Pavyzdžiui, ECB ekspertų vertinimais rodo, kad jei euras nebūtų įvestas, kai kurių euro zonos šalių valiutų nuvertėjimas JAV dolerio atžvilgiu per pasaulinę finansų krizę būtų buvęs iki 14 % didesnis, o per pasaulinę finansų krizę – iki 10 %. pandemija.[[4]
Žinoma, nestabilumas atsirado kitose srityse, kurių trūko pradiniame euro zonos projekte, o skaudžiausiai – per valstybės skolos krizę. Tačiau ten, kur atsirado spragų, jos buvo užpildytos, svarbiausia – sukuriant Europos bankų priežiūrą.
Antra, euras padidino mūsų suverenitetą, leisdamas mums būti savo ekonominio likimo šeimininkais ir nustatyti pinigų politiką, kurios Europai reikia stabilioms kainoms ir tvariam augimui.
Dėl mūsų bendros pinigų politikos ECB sugebėjo greitai ir ryžtingai reaguoti į bet kokį sukrėtimą, su kuriuo susidūrėme. Ir mes tai padarėme net tada, kai kitos didelės jurisdikcijos traukė kita kryptimi.
Tai bene labiausiai buvo matoma, kai 2013 m. JAV Federalinių rezervų sistema pradėjo griežtinimo ciklą, kai euro zona vis dar atsigavo po valstybės skolos krizės. Mūsų politikos nepriklausomumas leido mums nustatyti savo kursą ir pradėti atsigavimą, kuris truko 26 ketvirčius iš eilės.
Trečia, euras sukūrė solidarumą Europoje.
Tai suteikė vienybės simbolį per neįtikėtinus išbandymus ir motyvaciją palaikyti vieniems kitus tamsiausiomis valandomis. Dėl šios priežasties ir toliau prisijungia naujos šalys.
Per pastarąjį ketvirtį amžiaus į euro zoną priėmėme devynias naujas šalis, todėl mūsų skaičius išaugo nuo 11 iki 20, o naujausia – Kroatija – prisijungė šių metų pradžioje.
Dabar pasiekėme padėtį, kai žmonės gali atskirti institucijas nuo politikos – tai, mano nuomone, yra sėkmės požymis. Jiems gali patikti arba nepatikti ECB politika, bet jie dažniausiai nebekelia klausimų, ar narystė euro zonoje yra teisingas pasirinkimas.
Nors per valstybės skolos krizę eurą remiančių žmonių dalis pasiekė žemiausią lygį – maždaug 60 proc., dabar šis skaičius yra beveik 80 proc.[[5] Šios paramos gilumas taip pat buvo parodytas prie balsadėžės, kai narystė euro zonoje buvo rodoma nacionaliniuose rinkimuose.
Laukiu
Tačiau ši sėkmė nereiškia, kad mūsų darbas atliktas. Tai reiškia, kad dabar galime pasirinkti geriausią variantą dėl mūsų pinigų sąjunga – o ne apie sąjungą apskritai.
Dabar atėjo laikas parašyti kitą euro istorijos skyrių. Ir tai priklausys nuo veiksmų, kurių mes, europiečiai, imsimės.
Mūsų neatidėliotinas ir svarbiausias ECB prioritetas yra laiku sumažinti infliaciją iki 2 % vidutinės trukmės tikslo. Ir mes taip padarysime.
Tačiau, kaip neseniai sakiau, susidūrus su besikeičiančia geopolitika, skaitmeninėmis transformacijomis ir besikeičiančio klimato grėsme, ECB turės spręsti daugiau iššūkių. Turime ir toliau užtikrinti stabilumą pasaulyje, kuris nėra stabilus.[[6]
Taip pat tikimės, kad kiti politikos formuotojai atliks savo vaidmenį. Pinigų sąjunga nėra galutinis taškas – tai nuolatinis susivienijimo procesas. Kiekviena lyderių karta turi tai tęsti. Sąjunga turėtų būti daugialypė ir apimti fiskalines, finansines ir bankines dimensijas, kad būtų plėtojamas aukštesnis integracijos lygis, ypač jei norima, kad euras sustiprintų savo tarptautinį statusą.
Kai 2002 m. Wimas Duisenbergas euro vardu atsiėmė Karolio Didžiojo premiją, jis pavaizdavo eurą kaip trigubą sutartį.[[7]
Tai šalių sutartis, kuria siekiama sutelkti jėgas. Sutartis tarp ECB ir Europos žmonių, siekiant patenkinti jų poreikius, visų pirma kainų stabilumą. Ir sutartis tarp pačių europiečių dalytis bendra valiuta.
Bet sutartimi ne tik suteikiamos teisės – priskiriamos ir pareigos. Ir dabar mes visi – vadovai, institucijos ir piliečiai – turime ir toliau laikytis šios sutarties ilgus metus.
