ECB pirmininkės Christine Lagarde pagerbimo straipsnis apie Wolfgang Schäuble žurnalui Die Zeit
2024 m. sausio 3 d
Kai galvoju apie Wolfgang Schäuble, pirmiausia matau jį, sėdintį priešais mane prie Prancūzijos kabineto stalo Eliziejaus rūmuose – pirmąjį Vokietijos finansų ministrą, dalyvavusį tokiame susitikime. Matau jį sėdintį prie derybų stalo Briuselyje, viename iš daugelio mūsų susitikimų, kurie tęsėsi ilgai išnaktai. Girdžiu atvirą pašnekovą, kuris niekada nevengdavo sunkių sprendimų. Prisimenu atsidavusį valstybės tarnautoją, diplomatijos meistrą, turintį intelektualinių gebėjimų suprasti priešingus požiūrius. Matau natūralų valstybės veikėją, turintį drąsos laikytis savo įsitikinimų, taip pat pragmatišką pripažinti pasaulį tokį, koks jis yra. Ir aš matau ištikimą ir malonų žmogų.
Neseniai miręs mano brangus draugas ir kolega mane labai nuliūdina, ir aš myliu jo šeimą. Vis dėlto guodžiuosi prisimindamas jo nuostabius pasiekimus Europai. Prisimenu jo paties žodžius šiuo klausimu, nes juose užfiksuotas aiškus jo įsipareigojimas Vokietijai ir Europai: „Jei sprendimas naudingas Europai, tai naudingas ir Vokietijai; ir jei kažkas blogai Europai, tai negali būti gerai Vokietijai.
Tik nedaugelis padarė tiek daug Vokietijos ir Europos labui per tokį ilgą laikotarpį, kaip Wolfgangas, dirbęs daugiau nei pusę amžiaus valstybės tarnyboje.
Kaip vidaus reikalų ministras, jis buvo Vokietijos susivienijimo proceso esmė. Tai buvo esminių permainų šaliai ir visiems europiečiams momentas, su kuriuo reikėjo elgtis labai atsargiai, atsižvelgiant į kaimyninių šalių jautrumą Vokietijos istorijai.
Volfgangas suprato, kad vienas geriausių būdų Vokietijai parodyti savo atsakomybę Europai yra pasidalyti valiuta su savo kaimynais. Tai buvo nemenkas dalykas tautoje, kuri taip didžiuojasi Vokietijos marke. Tačiau jis žinojo, kad bendra valiuta sujungs Europą ir apsaugos bendrąją rinką nuo konkurencinės devalvacijos pavojaus, o tai atitinka Vokietijos ir Europos interesus.
Atėjus Europos valstybių skolų krizei, Volfgangas padarė raminančią įtaką, primindamas, kad euras yra daug daugiau nei tik valiuta. Jo gynyba prieš Europą buvo nepajudinama ir absoliuti. Nepaisant to, jis visada buvo apmąstytas ir vėliau savęs paklausė, kaip viskas galėjo būti padaryta kitaip, sukeldamas mažiau kančių.
Wolfgango intelektualinis griežtumas kilo iš jo sugebėjimo derinti diplomato subtilumą su teisininko dėmesiu detalėms. Tai buvo savybė, dėl kurios jis dešimtajame dešimtmetyje buvo diskusijų apie tai, kaip sukurti labiau integruotą Europos sistemą, priešakyje.
Jo valstybingumas būtų buvęs sveikintinas šiandieninėje ekstremalių pažiūrų aplinkoje. Jo sėkmę lėmė ne stipri asmenybė, o supratimas, kaip rasti bendrą kalbą su kitais. Toks požiūris pasitarnavo Vokietijai ir Europai.
Mano patirtis rodo, kad Wolfgango filosofija buvo nuosekli: išlikite ištikimi sau ir savo demokratinėms institucijoms. Dabar pats laikas prisiminti tai, kaip prisimename jį.
Pasiilgsiu savo brangaus draugo ir gimtadienio gėlių, kurias jis man siuntė daugelį metų!
KONTAKTAS
