Tačiau tai tik dalis apsivalymo ir tvarumo priemonių, o gamintojams tenka imtis ir kitų, papildomų žingsnių, kurių vairuotojai dažnai nė nepastebi. Kokie jie?
Pagrindinės kryptys
Be automobilių keliuose išmetamų teršalų užkardymo, gamintojams reikia spręsti daug globalesnį poveikį turinčias problemas. Tai – ir gamybos taršos mažinimas, ir tvaresnės tiekimo grandinės užtikrinimas, ir naujų gamyboje naudojamų medžiagų parinkimas, kurios pakeistų aplinką teršiančius plastikus, ir t. t. Be to, pažangios įmonės vis dažniau naudoja tokius medžiagų junginius, kuriuos vėliau galėtų perdirbti.
Europos Komisijos duomenimis, mūsų žemyne kelių transportas sugeneruoja apie 24 proc. anglies dvideginio emisijos. Vien asmeniniai lengvieji automobiliai sukuria apie 16 proc. CO2 išmetalų.
Todėl akivaizdu, kad gamintojams teko pradėti spręsti problemą nuo pagrindinio teršalų šaltinio – vidaus degimo variklio.
„Skaičiai akivaizdūs, tad žemiausiai kabantis vaisius buvo iš duslintuvų pučiamas dūmelis. O, norint sumažinti iš ten išpučiamų kenksmingų medžiagų kiekį, pasirinkimų nebuvo labai daug.
Reikėjo arba kurti našesnius variklius, arba pakeisti juos visiškai išmetalų nenaudojančiomis alternatyvomis. Populiariausia iš jų tapo elektrinė pavara“, – paaiškina „Lietuvos metų automobilio“ rinkimų komisijos narys, automobilių apžvalgininkas Egidijus Babelis.
Jo teigimu, tobulindami vidaus degimo variklių sistemas gamintojai nebeturi daug erdvės pažangai. Tokios jėgainės jau siekia savo našumo maksimumą, todėl didesnį efektyvumą ir ekologiškumą galima pasiekti tik jas papildančiomis elektrifikuotomis sistemomis – taip į kelius išriedėjo įvairūs hibridiniai modeliai.
Jų darbas – įvairiais būdais užtikrinti papildomą energijos tiekimą, kad mažėtų apkrova vidaus degimo varikliui, o kartu – ir jo apetitas degalams.
„CO2 emisija tiesiogiai priklauso nuo to, kiek degalų naudoja automobilis. Kuo jis ėdresnis, tuo daugiau išmetama anglies dvideginio. Todėl hibridiniai automobiliai itin tinkami ramesnio charakterio žmonėms, nes ramiai važinėjant jie iš tiesų leidžia pasiekti gerą ekonomiją, o kartu ir taupyti vairuotojo pinigus“, – komentuoja E. Babelis.
Štai populiaraus šeimyninių kompaktinių SUV segmento atstovai – tikrai ne patys mažiausi automobiliai, tačiau hibridinės jų versijos apetitu degalams nepasižymi. „Toyota RAV4“ hibridas vidutiniškai sunaudoja nuo 5,7 litro, „Hyundai Tucson“ – nuo 5,6 litro, o „Kia Sportage“ – nuo 5,5 litro benzino 100 km.
Viena įdomiausių sričių – medžiagų evoliucija
Tačiau net ir taupiausi hibridai vis dar išmeta teršalų, tad visa pramonė juda link elektra varomų transporto priemonių. Jau dabar ir Lietuvoje tai galima pamatyti ne vieno gamintojo asortimente.
Štai bendrovė „Toyota“ kol kas siūlo dar tik vieną elektra varomą bZ4X krosoverį ir vandenilinį automobilį „Mirai“. „Hyundai“ jau parduoda keturis elektrinius modelius: „Inster“, „Kona“, „Ioniq 5“, „Ioniq 6“ ir vandenilinį „Nexo“. „Kia“ pasiūloje – taip pat keturi elektromobiliai – krosoveriai EV3, EV6, EV9 ir „Niro“, o netrukus prie jų prisijungs ir hečbekai bei sedanai EV4.
Įdėmiau į elektromobilius žvelgiantys vairuotojai gali pamatyti ir dar vieną gamintojų evoliucijos kryptį – kinta gamybai pasirenkamos medžiagos. Čia retsykiais galima išvysti tokių dalykų, kurie verčia išplėsti akis: dabar automobilių salonuose rasime ir perdirbtų žvejybos tinklų, ir įvairių augalų likučių.
„Iš tokių medžiagų laboratorijose sukuriami griežtus patvarumo ir kokybės testus privalantys atlaikyti audiniai. Vėliau iš jų pagamintos medžiagos salonuose pakeičia įvairiausias plastiko, kuriam pagaminti šiaip irgi naudojamas iškastinis kuras, detales ar net sėdynių apmušalus, iš jų daromi net kilimėliai ar bagažinių uždangalai“, – vardija E. Babelis.
Štai „Kia“ vasario pabaigoje specialiame renginyje pristačiusi naujos koncepcijos lengvąjį komercinį elektrinį modelį PV5 atskleidė, kad jame pirmą kartą panaudojo novatoriškas ekologiškas medžiagas, įskaitant termoplastinį olefiną. Tai yra patvari ir lengvai valoma grindų dangos alternatyva paplitusiam polivinilchloridui, kitaip dar žinomam kaip PVC danga.
Naujajame modelyje taip pat galima pasirinkti sėdynių užvalkalus iš biopoliuretano. Kadangi šios medžiagos pritaikomos paprastai intensyviai naudojamuose komerciniuose modeliuose, nesunku suprasti, kad gamintojai ramūs dėl jų patvarumo.
Perdirbami augalai
Pietų Korėjos įmonė nuolatos ieško naujų medžiagų, tad šioje srityje jau sukaupė nemenką patirtį. Dar anksčiau jos automobiliuose plastikines salono detales ėmė keisti alternatyvos iš bioplastiko, kuris gaminamas iš tokių biomasės šaltinių, kaip augalinis aliejus, pjuvenos, kukurūzų ekstraktas ir cukranendrės.
Taip pat „Kia EV“ serijos elektromobiliuose pradėtos montuoti sėdynės ir kilimėliai iš perdirbto PET plastiko butelių ir jūrose surinktų išmestų žvejybos tinklų, o „Kia Niro“ stogas išklotas 56 proc. perdirbto popieriaus pluoštu.
Daugybė gamintojų pamėgo naudoti vadinamąją veganišką odą. Ją galima aptikti ir „Tesla“, ir BMW, ir „Ford“, ir „Volvo“ salonuose.
Šios augalinės kilmės odos anglies pėdsakas yra daug mažesnis, palyginti su gyvūninės kilmės oda. Pavyzdžiui, „Kia Niro“ modelyje naudojama veganiška oda sukurta iš medžiagos, kuri be atliekų pagaminta iš biologiškai skaidžios eukalipto medienos.
Lenktynės, kuriose laimi visi
E. Babelis sako, kad prieš penkmetį per naujo automobilio pristatymą jo apraše vardydami panaudotas tvarias medžiagas gamintojai apsiribodavo keletu pastraipų.
„Dabar tam gali būti skirta ir keletas puslapių. Kartais net atrodo, kad gamintojai rado naują lenktynių sritį, bet akivaizdu, kad už to slypi rimti tikslai. Be to, nestovima vietoje ir ekologiškų medžiagų kokybė palaipsniui dar ir gerėja“, – pastebi automobilių apžvalgininkas.
Pavyzdžiui, „Kia“ atstovai neslepia, kad atsinaujinančių išteklių naudojimas automobilių pramonėje yra ne tik būdas mažinti atliekų kiekį, bet ir ekonomiškai prasminga kryptis.
Žiedinės ekonomikos principų įdiegimas leidžia optimizuoti medžiagų gyvavimo ciklus ir ilgainiui sumažinti gamybos sąnaudas. Tad galiausiai laimėti gali tiek gamintojai, tiek vartotojai.
