Kada nors man gims sūnus ir aš viską darysiu kitaip. Nuo trejų metų jam sakysiu: „Brangusis! Tu neprivalai tapti inžinieriumi. Neturi būti teisininku. Visai nesvarbu kuo būsi, kai užaugsi. Nori būti patologu? Į sveikatą! Futbolo komentatoriumi? Prašau! Klounu prekybos centre? Puikus pasirinkimas!“
O per savo trisdešimtmetį jis ateis pas mane, prakaituotas, plinkantis klounas su makiažo dėmėmis ant veido ir pasakys: „Mama! Man trisdešimt metų! O aš esu klounas prekybos centre! Ar tokio gyvenimo man linkėjai? Mama, apie ką tu galvojai, kai sakei, kad aukštasis išsilavinimas nebūtinas? Ko tu tikėjaisi, mama, kai vietoj matematikos pamoku, leidai man žaisti kieme su draugais?“
O aš atsakysiu: „Brangusis, palaikiau tave visame kame, nenorėjau tavęs spausti! Tau nepatiko matematika, tau patiko žaisti su draugais“. O jis sakys: „Aš nežinojau, kur tai nuves, aš buvau vaikas ir nieko negalėjau spręsti, o tu, tu sulaužei man gyvenimą“ – ir perbrauks nešvaria rankove per dažytas lūpas. Ir tada aš atsistosiu, atidžiai į jį pažvelgsiu ir pasakysiu: „Vadinasi taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, o kiti ieško kaltų. Ir jeigu tu to nesupranti, vadinasi esi idiotas“.
Jis pasakys „ak“ ir nualps. Psichoterapija truks maždaug penkerius metus.
Arba ne taip. Kada nors man gims sūnus ir aš viską darysiu kitaip. Nuo trejų metų jam sakysiu: „Nebūk idiotu, Vladai, galvok apie ateitį. Mokykis matematikos, Vladai, jeigu nenori visą gyvenimą dirbti skambučių centre“.
O per savo trisdešimtmetį jis ateis pas mane, prakaituotas, plinkantis programuotojas giliomis raukšlėmis padengtu veidu ir pasakys: „Mama! Man trisdešimt metų. Dirbu „Google“. Dirbu dvidešimt keturias valandas per parą, mama. Neturiu šeimos. Apie ką tu galvojai, mama, kai sakei, kad geras darbas padarys mane laimingą?
Ko tu tikėjaisi, mama, kai vertei mane mokytis matematikos?“
O aš atsakysiu: „Brangusis, norėjau, kad turėtum gerą išsilavinimą! Norėjau, kad tau būtų atvertos visos galimybės, brangusis!“. O jis sakys: „O kam man tos galimybės, jeigu esu nelaimingas, mama? Praeinu pro klounus prekybos centre ir jiems pavydžiu, mama. Jie yra laimingi. Galėčiau būti jų vietoje, bet tu, tu sulaužei man gyvenimą, mama“, – ir patrins pirštais nosį po akiniais. Ir tada aš atsistosiu, atidžiai į jį pažvelgsiu ir pasakysiu: „Vadinasi taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, o kiti ieško kaltų. Ir jeigu tu to nesupranti, vadinasi esi idiotas“.
Jis pasakys „ak“ ir nualps. Psichoterapija truks maždaug penkerius metus.
Arba dar taip. Kada nors man gims sūnus ir aš viską darysiu kitaip. Nuo trejų metų jam kartosiu: „Aš čia ne tam, kad ką nors sakyčiau. Aš čia tam, kad tave mylėčiau. Eik pas tėti, brangusis, klausk jo, aš nenoriu vėl likti kalčiausia“.
O per savo trisdešimtmetį jis ateis pas mane, prakaituotas, plinkantis režisierius su begaliniu ilgesiu akyse ir pasakys: „Mama! Man trisdešimt metų. Aš jau trisdešimt metų stengiuosi atkreipti tavo dėmesį, mamą. Skiriau tau dešimt filmų ir penkis spektaklius. Parašiau apie tave knygą, mama. Man atrodo, tau nerūpi. Kodėl tu niekada nesakei savo nuomonės? Kodėl visada siuntei mane pas tėtį?“.
O aš atsakysiu: „Brangusis, aš nenorėjau nieko už tave spręsti! Aš tiesiog tave mylėjau, brangusis, o patarimams turime tėti“. O jis sakys: „O kam man tėčio patarimai, jeigu klausiau tavęs, mama? Aš visą gyvenimą siekiu tavo dėmesio, esu tavimi apsėstas, mama. Galiu atiduoti viską, kad bent kartą suprasti, ką apie mane galvoji. Savo tyla, savo atsiribojimu tu, tu sulaužei man gyvenimą“ ,– ir teatrališkai užmes ranką ant kaktos. Ir tada aš atsistosiu, atidžiai į jį pažvelgsiu ir pasakysiu: „Vadinasi taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, o kiti ieško kaltų. Ir jeigu tu to nesupranti, vadinasi esi idiotas“.
Jis pasakys „ak“ ir nualps. Psichoterapija truks maždaug penkerius metus.
Šis tekstas yra puiki mūsų motiniško perfekcionizmo – siekio būti tobula mama – prevencija. „Atsipalaiduokite! Kad ir kaip stengsimės būti geromis mamomis, mūsų vaikai vis tiek turės ką papasakoti psichoterapeutui“…
