Atsakomybė už pasą – didžiulė
Vartant šį dokumentą, pirmiausia į akis krinta tai, kad jis dvikalbis, išduotas 67 metų A. Valančiui, gimusiam Rusijai tuomet priklausiusios Kretingos (rašoma: russ Krotingen) apskrities Dauginčių kaime.
Lietuviškais rašmenimis nurodoma itin griežta atsakomybė savininkui už išduotą asmens dokumentą, išeinant iš namų, pasą privaloma nuolat nešiotis su savimi: „Kas bus rastas be paso, arba turėtų ne jam išrašytą, netikrą, padirbtą, tam gresia katorga iki 10 metų arba lengvinančiomis aplinkybėmis – kalėjimas iki 5 metų“, – skelbia įrašas.
Pametus pasą, privalu prasinešti per 24 val., jei neprasineš, gresia kalėjimas iki 5 metų, arba 6 tūkst. markių bauda. Mirus savininkui, pasas turi būti grąžintas po 3 dienų.
Įklijuota paso savininko fotografija: akivaizdžiai matosi, kad ji nukirpta, nes fotografuojant būrys asmenų buvo susodinti į vieną eilę. Prie fotografijos yra paso savininko piršto – dešiniojo smiliaus – antspaudas.
Nurodytas asmens ūgis – 1,74 m. Atskira eilutė palikta nurodyti asmens ypatybes: įžymias dėmes, karpas, „pėtmas“, odos išaugas, piešinius ir jų vietas.
Pasas A. Valančiui išduotas 1916 m. rugpjūčio 7 d., ir tai paliudijo šaltyšius (seniūnas) I. Narkus.
Atsekė pagal bažnyčios metrikus
„Man šis dokumentas – neįkainojama vertybė ir giminės šaknų paieškos prasme, ir istorine – kiek daug sužinoma apie laikmetį, asmens identifikavimą ir dokumento svarbą tuomet, – akcentavo B. Naujokaitienė, mergautine pavarde Paulauskaitė, ligi šio paso patekimo į jos rankas atsekusi savo giminę tik ligi prosenelio Klemenso Paulausko. – Prosenelis mirė gana jaunas, 39-erių, ir jo linija nutrūko.
Ieškodama skaitmenizuotuose Kartenos bažnyčios metrikuose giminės šaknų, aptikau, kad po mirties jis paliko žmoną ir 3 vaikus, kurie vėliau persikraustė į Kretingą.
Pagal metrikus, Klemenso motina buvo Vincenta Valančiūtė, o jos tėvas Antanas Valančius. Taigi, esu kilusi iš Valančių giminės, bet nedrįstu sieti savęs su garsiuoju Motiejumi Valančiumi.
Nors, pasikapsčius giliau, gal atsekčiau giminystę, juolab kad susisieja vietovės: Klemenso anūkas Eugenijus sakydavo važiuojąs pas babą Vincentą į Kalnalį.“
Šį pasą kaip savo šeimos relikviją B. Naujokaitienei perdavė jos kolegė – M. Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė Birutė Karčauskienė, o šiai – jos anyta Aldona Karčauskienė, šį balandį švęsianti 85-metį.
„Tai – anytos prosenelio A. Valančiaus dokumentas. Jį išsaugojo savo asmeniniame archyve, pernai galvojome, gal atiduoti šį pasą į bibliotekos archyvą, bet susidomėjo kolegė Birutė – ji jau buvo atsekusi, kad A. Valančius yra jos proproprosenelis“, – kalbėjo B. Karčauskienė.
Vokiečių tvarka – griežta
Pasas yra dokumentas, patvirtinantis asmens tapatybę ir pilietybę. Ilgą laiką šalies viduje ir vykstant į užsienį buvo naudojami skirtingi pasai: valstybės viduje – vidaus, vykstant į užsienį – užsienio.
Ne visada jie buvo rašyti lietuvių kalba, ne visada su asmens nuotraukomis, kartais tai buvo tik vienas lapas, kartais maža knygelė. Tai priklausė nuo istorinio laikotarpio, kuriuo žmogus gyveno.
Pirmasis lietuviškas pasas lietuviui buvo išduotas 1915 m. gruodį. Jį išdavė okupacinė vokiečių valdžia, 1915 m. užėmusi Kuršą, Suvalkus, Balstogę, Gardiną ir įsakiusi užimtuose kraštuose išduoti gyventojams pasus.
Dokumente visi įrašai pateikti pirmiau vokiečių kalba, o antra kalba pasirinkta pagal gyventojo tautybę – lietuvių, rusų, žydų ir kt. Gyventojai pasui buvo fotografuojami ir daugeliui jų tai buvo pirma nuotrauka gyvenime.
„Vokiečiai yra vokiečiai, jų griežta tvarka: jei gyveno žmogus, jis privalėjo turėti dokumentą, kad būtų žinoma, kas ir kokius mokesčius turi mokėti, kad asmuo galėtų nuvykti į kitą apskritį – to netgi nebuvo galima daryti be apskrities viršininko leidimo.
Dokumentai buvo registruojami, tuo pat metu buvo vykdomas ir gyventojų surašymas“, – akcentavo Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas.
