„Štai užaugsiu, ir tada prasidės tikras gyvenimas“, – skirtingas šios frazės variacijas girdžiu vos ne kiekvieną dieną iš žmonių, kurie ruošiasi gyventi visu pajėgumu, kai sulauks tam tikrų aplinkybių. „Numesiu svorio, gražiau atrodysiu, būsiu laiminga“, „Dabar užsidirbsiu pinigų, o vėliau pajusiu pilnatvę“, „Kai atsiras šeima, viskas gyvenime susitvarkys“, „Išeisiu į pensiją ir pagaliau galėsiu ramiai gyventi“ ir pan.
Išsiskirsiu, išeisiu iš darbo, įsimylėsiu, susirasiu meilužę, įsigysiu namą-mašiną-butą, pastatysiu sodo namelį, persikraustysiu į kitą miestą ir patirsiu didžiąją laimę. Nepatirsi. Didžioji laimė nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, kadangi yra tik jos malonus priedas (kartais labai svarbus priedas) prie to, ką jau dabar turi viduje. Jeigu nemoki vertinti to, ką turi, greičiausiai nesugebėsi įvertinti ir to, ką turėsi. Jeigu nemoki būti laimingas dėl to, ką gyvenimas tau jau suteikė, netapsi toks ir vėliau, kai gausi trokštamą dalyką.
Atidėto gyvenimo sindromas – šiuolaikinės civilizacijos liga. Daugelio protai gyvena tolimoje ateityje (arba praeityje, bet tai jau apie įstrigimą neišmoktose pamokose, palikime šią temą už šio straipsnio ribų). Praturtėti, atsistoti ant kojų, rasti laimę, užsiimti kūno priežiūra, vystyti santykius, bet daryti visa tai kada nors vėliau, dabar tam nėra laiko. Toks jau tas gyvenimas, suprantate? Tarsi ir norėtum nuveikti ką nors iš tikrųjų vertingo ir artimo sielai, bet niekaip nepavyksta, nes „darbas-vaikai-įsipareigojimai-tam tikros gyvenimo aplinkybės-nevykusi šeima“.
Dvidešimt metų dirbdamas be atostogų, neskirdamas deramo dėmesio savo dvasiniam vystymusi, sveikatai ir santykiams su artimais žmonėmis, 40–50 metų sulaukęs žmogus turi nelabai gerai funkcionuojantį kūną ir dar blogiau funkcionuojančius santykius bei patiria didžiulę vidinę krizę. Dėl ko ir kur bėgome visus šiuos metus? Nusipirkti mašiną, butą, namą? Vaikus aprūpinti? Patikėkite, vaikams kur kas labiau reikia tėvų meilės ir dėmesio jų problemoms nei tėčio ar mamos, kurie nuolat užsiėmę darbais.
Vaikams reikalinga prieiga prie suaugusiųjų patirties, prie jų išminties. Vaikams reikalingas palaikymas, tėvų dalyvavimas jų gyvenime. Bet adekvatus dalyvavimas, sveikas, tikrai adekvatus dalyvavimas. Ne pavargusios motinos isterikės, kurios išlieja ant vaikų visą nepasitenkinimą, ne pavargę ir prislėgti tėvai, kurie agresyviai išreiškia savo poziciją, vaikams reikalingi tėvai auklėtojai ir globotojai.
Dvasiškai subrendę, fiziškai sveiki, patys paprasčiausi SUAUGĘ žmonės šalia. Su brandžiomis suaugusių žmonių reakcijomis į gyvenime vykstančius įvykius. Šeima turi būti palaikymas kiekvienam, kuris joje gyvena. Iš kur atsiras suaugusieji su adekvačia saviverte ir įsivaizdavimu apie gyvenimą, jeigu dauguma vaikų auga šeimoje, kur tėvai nėra įpratę vystytis ir dirbti su savimi? Dirbti su vaikais – prašau, bet prie manęs nelįskite. Esu subrendęs ir žinau, kaip gyventi.
Man atrodo, kad visa tai vyksta todėl, kad apskritai nesame pratę bent jau kažkiek susimąstyti apie gyvenimą. Bėgame bėgame kaip voverės rate, siekiame sugalvotų rezultatų, kuriame patrauklų išorinį įvaizdį, pernelyg nesirūpindami, kas yra viduje. Gyvename svajonėmis apie ateitį, bet nesugebame įsisavinti šiandienos pamokų.
Taip, mokyklą baigusio žmogaus laukia kolegija arba universitetas, bet tai nereiškia, kad nuo penktos klasės jis turi gyventi vien mintimi apie tai, kad po septynerių metų įstos į universitetą, o šiuos metus kaip nors išgyvens, svarbu, kad jie greičiau pralėktų, taip? Bet juk tai ŠEŠERI GYVENIMO METAI!!! Taip, bus universitetas, tą turime omenyje, ruošiamės jam, bet gyvename čia, gyvename moksleivio gyvenimą, nes šis gyvenimo etapas nebepasikartos, reikia išgyventi jį tokį, koks jis yra, ir pasistengti išgauti iš to kuo daugiau naudos.
Neturite artimo žmogaus? Na ir kas? Sėdėti ir verkti, nes norite ištekėti ar vesti? Ne! Džiaukitės, gyvenimas suteikia jums galimybę geriau pasiruošti susitikimui. Aukite, vystykitės, domėkitės santykių tema, auginkite savo kompetencijos lygį, bet būkite dabartyje. Daugiau bendraukite su draugais ir draugėmis, susipažinkite su naujais žmonėmis, rūpinkitės savo sveikata, dirbkite, ieškokite savęs, o jūsų žmogus vieną dieną būtinai ateis. Nes kokia prasmė atsiųsti jums normalų žmogų, jeigu sėdite vienoje vietoje ir kaip didžiausias niurzga vis kartojate, kad norite santykių?
Viskam savas laikas, kiekvienas vaisius turi prinokti. Kas dar? Namas nepastatytas, pinigai neuždirbti, o dėl gyvenimo tikslo negalite apsispręsti? Dar keleri metai ir pagaliau imsitės savo sveikatos, hobio, dar ko nors, o kol kas tam nėra laiko. Na, gerai, o kas, jeigu jūsų gyvenimas pasibaigs daug anksčiau, negu spėsite visa tai nuveikti? Kodėl taip švaistomi tokie brangūs metai? Kas dar? Pailsėsite, kai išeisite į pensiją, santykius vystysite, kai pinigų uždirbsite? Ak, visa tai tikrų tikriausia nesąmonė!
Jeigu iš tikrųjų ko nors norite, reikia pradėti nuo to, kaip gauti maksimalios naudos iš šiandienos gyvenimo aplinkybių. Nereikia atidėlioti gyvenimo rytdienai, jis pernelyg greitai prabėga. Priimti savo vakar, galvoti apie rytojų, bet gyventi šiandien. Gyventi tokį visavertį gyvenimą, koks tik įmanomas jūsų dabartinėje situacijoje. Kiekvieno žmogaus viduje telpa visas pasaulis ir jeigu pradėtumėte jį tvarkyti, išorinis pasaulis su malonumu jums padėtų. Yra tokių, kurie gyvena, ir tokių, kurie dar ruošiasi gyventi, o kas esate jūs?
Kiekvieną minutę mes mirštame ir iš naujo atgimstame, kiekvienoje akimirkoje slypi didysis gyvenimo grožis, kiekvienas sutikimas atneša nuostabių atradimų. Pažvelkite į save ir aplink. Koks gražus dangus, kokie geri žmonės aplinkui, kūnas gyvas ir sveikas, ačiū gyvenimui už visa tai. Priimkite su dėkingumu tai, kas yra, ir nepermeskite atsakomybės už asmeninę laimę kažkokioms ateities aplinkybėms.
„Šok, tarsi niekas nemato, dainuok, tarsi niekas negirdi, mylėk, tarsi tau niekada neskaudėjo, gyvenk, tarsi rojus jau žemėje…“
