Kai mano motina supykdavo ar būdavo nepatenkinta, ji elgdavosi taip, lyg manęs tiesiog nebūtų. Tokiais momentais aš lyg buvau nematoma, kaip šmėkla ar lango stiklas. Kai buvau maža – turbūt šešių ar septynių metų – aš degdavau iš vidaus nuo jos pikto žvilgsnio, aš verkiau ir maldavau jos ištarti nors žodį, bet ji tylėjo.
Suprantama, kad visą vaikystę aš vaikščiojau paskui ją ant pirštų galiukų. Tai lyg būti nubaustam ir užrakintam palėpėje, tik labiau rafinuotai ir ne taip akivaizdžiai. Iki keturiasdešimties metų aš nesupratau, kad tai yra smurto rūšis.
Ši moteris nėra vieniša: vaikai, užaugę verbalinio ir emocinio smurto aplinkoje, dažnai laiko tokį elgesį normaliu, klaidingai manydami, kad taip pat vyksta visose šeimose.
Nenuostabu, kad visuomenėje nesutariama, kas laikytina smurtu šeimoje. Ir nors dauguma žmonių sutinka pripažinti fizinio smurto problemą – veiksmus, nuo kurių lieka matomos mėlynės ar lūžiai, daugelis nesupranta, kur pasibaigia negebėjimas suvaldyti savo emocijų (pavyzdžiui, susierzinimą) ir prasideda smurtas kito žmogaus atžvilgiu.
Tačiau, nesvarbu, ar toks elgesys yra sąmoningas bandymas manipuliuoti ir kontroliuoti kitą žmogų ar žmogus teisinasi, sakydamas, kad „jis (ji) išprovokavo“ – abu šie variantai laikytini smurtu.
Skirtingai nuo visuomenės nuomonės, tyrimai labai aiškiai parodo, kaip emocinis ir verbalinis smurtas veikia vaiko smegenis: jis tiesiogine prasme keičia vaiko smegenų struktūrą.
Tokie vaikai užaugę nepasitiki savo suvokimu ir turi rimtų sunkumų valdydami savo emocijas; jie išvysto pavojingą prieraišumo stilių, kuris atriboja juos nuo savo pačių jausmų (vengimo stilius) arba padaro juos itin pažeidžiamus ir jautriai reaguojančius į atstūmimą (nerimo stilius). Atsižvelgiant į tai, kad tokie vaikai linkę verbalinį smurtą laikyti normaliu, jie gali kurti santykius su žmogumi, kuris naudoja verbalinį smurtą jų atžvilgiu.
Kai dauguma iš mūsų pagalvojame apie verbalinį smurtą, įsivaizduojame šauksmus ir barnius, tačiau tiesa ta, kad pats kenksmingiausias smurtas – tylus ir nebylus; perskaitykite pasakojimą, kuriuo prasideda šis straipsnis ir atkreipkite dėmesį, kad šiuo atveju smurto įrankis – motinos tylėjimas.
Smurtinis tylėjimas: kas tai ir kuo jis pavojingas
Lėja, 38 metai, parašė man apie savo pirmąją santuoką:
Aš pavirsdavau apgailėtinu padarėliu, maldaudavau jo pasakyti, kad po šio ginčo jis vis dar mane myli, o jis tylėdavo. Aš maldaudavau dar labiau, o jis sėdėdavo ant sofos akmeniniu veidu. Tada aš pradėdavau atsiprašinėti, net jeigu jis sukėlė tą ginčą, o aš nieko blogo nepadariau.
Štai kaip aš bijojau, kad jis išeis. Aš nevertinau jo elgesio kaip smurto ar kontrolės, kol 35 metų pradėjau lankyti terapiją. Juk aš pragyvenau taip 12 metų ir net nesusimąstydavau, kad kažkas yra blogai.
Lėjos istorija nėra išskirtinė, ne ji viena ištisus metus laiko tokį partnerio elgesį normaliu. Smurtinį tylėjimą lengva racionalizuoti arba neigti: „jis tiesiog nenori kalbėti“, „ji tiesiog bando susikaupti“, „jis nenori manęs įžeisti“ arba „galbūt aš iš tiesų per daug jautri, kaip ji sako“.
Vaikai ne tik įsisavina žinutes, gaunamas iš jūsų verbalinio smurto metu (pavyzdžiui, „kodėl aš tave pagimdžiau“, „tu esi pabaisa“, „dėl tavęs vien nemalonumai“ ir pan.), bet taip pat formuoja savo lūkesčius pasauliui ir suvokimą, kaip žmonės elgiasi santykiuose.
Smurtinis tylėjimas gali būti kelių rūšių: „kurčias, kaip siena“, ignoravimas, paniekos demonstravimas ir emocinio kontakto neigimas. Visų šių rūšių tikslas – padaryti žmogų marginalu, priversti blogai jaustis ir sustiprinti kontrole.
„Kurčias, kaip siena“ arba kito žmogaus poreikių neigimas
Šis elgesys nagrinėjamas daugybėje tyrimų ir jam netgi skirtas atskiras trumpinys DM/W (angl. Demand/Withdraw), nes jis pripažintas viena toksiškiausių santykių formų.
Būvimas „kurčiu, kaip siena“ – tai dialogo pabaiga, kuri reiškia, kad žmogui, kuris inicijavo šį dialogą, nusvyra rankos.
Kai taip vaiko atžvilgiu elgiasi kuris nors iš tėvų, jis ar ji tokiu būdu aiškiai demonstruoja, kad vaiko mintys ir jausmai neturi jokios reikšmės ir nėra niekam svarbūs: o, turint omenyje tai, kad vaiko poreikiai – tai tėvų meilė ir palaikymas, vaikas išmoks šią pamoką, kaip tam tikrą „tiesą“ apie save.
Kai taip elgiasi vienas suaugęs partneris kito partnerio atžvilgiu, tai tiesiog yra valdžios demonstravimas, kuris praneša kitam: tai, ko tu nori, ką tu galvoji ar jauti – mūsų santykiuose neturi menkiausios vertės.
Ignoravimas arba boikotas
Vaikai ypač jautriai reaguoja į vaidinimą, kad ko nors nematote ar negirdite, ypač kai tai naudojama, kaip bausmė. Mažesnis vaikas gali jaustis paliktu ar atskirtu nuo šeimos, vyresnio amžiaus vaikas gali jausti atstūmimo skausmą ir tuo pat metu gilų pyktį. Štai kaip tai apibūdina Ella:
Mano tėvas, kai tik aš jį nuvildavau, tuoj pat nustodavo su manimi kalbėtis. O nuvildavau aš jį gan dažnai. Priežastimi galėjo būti nelabai geri sportiniai rezultatai, iš esmės bet kas. Jis visada sakydavo tą patį: „Tu turi susiimti. Tu per daug jautri, šiame pasaulyje išgyvena stipriausi.“ Mano motina laikėsi tokių pat principų.
Paauglystėje aš pykau ant jų abiejų, bet tuo pačiu galvojau, kad aš kalta dėl jų nusivylimo. Aš buvau vienturtė ir neturėjau su kuo palyginti. Jeigu trumpai, tai artėjant koledžui, man pasidarė visai prastai, bet laimei, puikus terapeutas mane tiesiog išgelbėjo.
Partneriai taip pat naudoja boikotą su tikslu pažeminti ar nuvertinti, o taip pat tam, kad pagąsdintų kitą pusę, „išmuštų iš vėžių“.
Tai būdas priversti kitą žmogų jausti savo pažeidžiamumą, ištremti į emocinę tremtį. Tai daroma tam, kad partneris taptų nuolankesnis ir lengviau kontroliuojamas.
Panieka ir patyčios
Tyčiojimasis iš kažko, erzinimas, akių vartymas, taip parodant savo nepasitenkinimą, gali tapti smurto įrankiu, kuris nuvertina ir pažemina, nepaisant to, kad žodžiai nėra naudojami.
Skriaudėjas, deja, gali lengvai šių gestų nepripažinti, jis kaltins jus per dideliu jautrumu („oi, kokie mes jautrūs“), kabinėjimusi („tu nuolat prie visko kabinėjiesi“) arba humoro jausmo stoka („tu ką, humoro nesupranti“).
Nesuklyskite: tai smurtas. Nuvertinti ir išvadinti kitą žmogų kvailiu galima ir be žodžių.
Emocinio kontakto atsisakymas
Tai, bene, jautriausia smurto forma, ypač, kai kalbama apie vaiką: sąmoningas atsisakymas suteikti vaikui meilę ir rūpestį – tai yra viską, ko reikalinga vaiko vystymuisi. Žinoma, vaikas nesupranta kas būtent iš jo atimama, bet jaučia, kaip vienatvė užpildo širdį.
Nė ką lengviau būna suaugusiam partneriui, su kuriuo elgiamasi panašiai. Nes kai atsisakoma patenkinti jūsų emocinius poreikius – tai priverčia jausti dar didesnį poreikį juos patenkinti ir kartais iššaukia priklausomybę nuo partnerio.
Tai prieštarauja sveikam protui, bet tai tiesa. Emocinio kontakto neigimas – tai stiprus ginklas tiems, kas trokšta valdžios ir kontrolės.
Smurtas yra smurtas. Jeigu kažkas naudoja žodžius ar tylėjimą tam, kad priverstų jus pasijausti beverčiais ir bejėgiais, tas žmogus naudoja smurtą. Įsiminkite šią paprastą tiesą.
