Architektas Andrius Ropolas atsakė į Anykščių savivaldybės darbuotojams kilusius klausimus dėl Ramybės ir Pušyno mikrorajonų atchitektūrinių sprendimų. Publikuojame jo atsakymus.
Pirmiausia, norėčiau pasidžiaugti jau matomais pozityviais pokyčiais – vaikų aikštelės aktyvios, naudojamos, žmonės vaikšto naujais takais, naudojasi suoliukais – visa tai dar nė nepabaigus darbų ir nė nespėjus suaugti augalijai. Atkreipiu dėmesį, kad šis projektas iš esmės yra kraštovaizdžio projektas ir jame didelis dėmesys skirtas naujiems augalams, medžiams ir krūmams, kurie mes šešėlius, kurs vešlumą ir skleis spalvas, tik visa tai pasimatys neiškart. Vien naujų medžių pasodinta virš 450 vienetų. Suprantu, kad projektas gali pasirodyti neįprastas, rezultato norisi iškart, ir dar, galbūt yra nematytų sprendimų, tačiau kraštovaizdžio projektai reikalauja didesnio dėmesio ir atidumo. Mūsų žiniomis tai yra vienas didžiausių ir kompleksiškiausių tokio tipo projektų tvarkant daugiabučių aplinką. Tokių projektų negalima prilyginti ir iš jų tikėtis to paties, kaip iš asfaltuotų aikštelių ir gatvių, kur priežiūra reikalinga tik kas penkis metus ar rečiau. Iki darbų pradžios šie kvartalai buvo menkai prižiūrimi, augalija savaiminė, infrastruktūra sunykusi. Tikimės, kad šis projektas padės keisti požiūri į esamą aplinką ir jos priežiūrą, nes be rūpesčio tiek iš gyventojų, tiek iš savivaldybės gražios, darnios aplinkos nebus – medžiai patys savimi nepasirūpins, žolė nenusipjaus, šiukšlės nesusirinks. Mes, projektuotojai, sulaukiame didelio susidomėjimo šiuo projektu ir tikime, kad dar ne vienos savivaldybės atstovai lankysis Anykščiuose bandydami kopijuoti sprendimus. Šiuo metu juo domisi LR Aplinkos ministerija, kviečia pasidalinti sprendiniais ir patirtimi.
Rengiant tokios apimties projektą, kuriame gyvena tiek žmonių, visiškai natūralu, kad kyla skirtingų reakcijų. Kažkam patinka vieni medžiai, kažkam kiti, kažkam nebereikia skalbinių džiovyklės, kažkam labai reikia, kažkas mėgsta sportuoti, kažkas mano, kad tai nesąmonė. Visų norams geriausiai suderinti yra numatytos viešinimo procedūros. Projektas buvo rengtas parengtos koncepcijos pagrindu, kuri labai smarkiai pakito projektavimo metu reaguojant į gyventojų poreikius. Primenu, kad 2020 12 22 projektas buvo pristatytas visuomenei, visi turėjo galimybę teikti pastabas (tame tarpe ir dabartinės miesto valdžios atstovai), tačiau jokių esminių pastabų pateikta projektuotojams nebuvo. Projekto rengimo metu iš gyventojų buvo girdėti norai vieną ar kitą džiovyklę perkelti, kas projekto korekcijų rėmuose ir buvo padaryta, tačiau esminių projekto pakeitimų atlikti miestui nepažeidžiant projekto finansavimo sąlygų (mano žiniomis virš 1 mln. eurų) nėra.
Prieš atsakydamas į kilusius klausimus, dėl projekto detalių, noriu paraginti nepamiršti ir projekto esmės, nepaskęsti ginčuose tarp vienos ar kitos projektui visiškai įtakos nedarančios detalės. Taip pat dalis pateiktų klausimų nėra susiję su projektuotų darbu, pavyzdžiui, konkrečius treniruoklių gaminius ir gamintoją renkasi ne projektuotojas, nes tai pažeistų viešojo pirkimo sąlygas, o rangovas pagal techninę specifikaciją. Taip pat projektuotojai negali atsakyti už viešojo pirkimo būdu žemiausia kaina dirbančių rangovų darbo kokybę.
Prašome Jūsų pagalbos, kaip pasiteisinti gyventojams dėl treniruoklių:
1) jie pastatyti toje vietoje, kur „ūžia“ mašinos, kaip jie sako?
Bendro vizito teritorijoje metu visi galėjome įsitikinti, kad eismas Ramybės gatve nėra toks intensyvus, per laiką, kurį praleidome eidami naujuoju Šaltupio taku pravažiavo tikrai nedaug automobilių, tad eismas tikrai nėra „ūžiantis“. Tačiau suprasdami labiau psichologinį norą atsiriboti nuo gatvės numatėme aukštų želdinių juostą, kuri su laiku pridengs ir atskirs treniruoklių ir viso dviračių tako zoną nuo Ramybės gatvės. Svarbu paminėti, kad projektas buvo viešinamas, pristatytas visuomenei ir visi (tame tarpe ir dabartinė miesto valdžia) galėjo teikti nuogąstavimus dėl sporto aikštynų vietos ar kitų sprendimų. Tokių pastabų nebuvo sulaukta. Projekte išlaikomos visos higienos normos. Šalia esančios gimnazijos stadionas ir treniruokliai, kuriais naudojasi vaikai, yra orientuoti į žymiai intensyvesnę Liudiškių gatvę.
2) kodėl dviračio mynimas neturi pasipriešinimo? Kodėl daugumai vartotojų (ne neįgalių) tas prietaisas yra butaforinis ir bevertis?
Daugiabučių kvartaluose pastatyti treniruokliai yra statomi Anykščiuose nuo 2014 metų, tad priešingai nei kiti rinkoje esantys lauko treniruokliai, šie treniruokliai net ir pasibaigus garantiniam laikotarpiui vis dar puikiai funkcionuoja be jokių esminių remontų ir tam skiriamų išlaidų, t. y. išbandyti praktiškai, laiko patikrinti ir pasižymintys ilgaamžiškumu, nereikalaujantys papildomų investicijų tik baigus jų statybos darbus. Šio modelio treniruokliai jie yra pastatyti 15 Lietuvos savivaldybių, virš 200 tokių įtaisų yra vien Vilniuje. Šių treniruoklių tiekėjai pirmą kartą susiduria su tokia pastaba. Kaip patikino gamintojas treniruokliai yra sertifikuoti, o jų paskirtis mobilumo didinimas, apšilimas. Turime suprasti, kad treniruokliai yra universalūs ir jais sudaryta galimybė naudotis žmonėms nuo 12 iki 90 metų, kurių fizinis pajėgumas skirtingas, tačiau dėl to jie neturėtų būti vadinami „invalidais“. Ypatingai svarbu paminėti ir suprasti, kad šis projektas yra skirtas visai Anykščių bendruomenei, neišskiriant kažkokios vienos amžiaus ar sportinio pajėgumo grupės, kadangi pastačius sportinėmis apkrovomis pasižyminčius treniruoklius bus neišvengta pasipiktinimo iš vietos bendruomenės dėl ribotų galimybių šiais treniruokliai naudotis vaikams, senjorams ar kitiems ribotų fizinių galimybių vietos gyventojams. Kaip žinia projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis ir viena iš privalomų būtinųjų sąlygų ir reikalavimų yra universalaus dizaino principo užtikrinimas, kuris turi būti taikomas ne tik treniruokliais, bet ir visai kuriamai viešajai infrastruktūrai. Privalomas universalaus dizaino užtikrinimas įpareigoja projektų vykdytojus užtikrinti, kad ES finansuojamuose projektuose negali būti numatyta apribojimų, kurie turėtų neigiamą poveikį įgyvendinant moterų ir vyrų lygybės ir nediskriminavimo dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, tikėjimo, pažiūrų, negalios, sveikatos būklės, socialinės padėties, amžiaus, lytinės orientacijos ir kitais pagrindais principus. Kita vertus, labai džiugu, kad Anykščių savivaldybė rūpinasi ir didesnio sportinio pajėgumo (aktyviai ir / ar profesionaliai sportuojančiais) vietos gyventojais, todėl jų poreikiams siūlytume numatyti ir įrengti atskiras specializuotas lauko treniruoklių, svarmenų ir kitų įrenginių aikšteles, nors mūsų žiniomis šiems asmenims didesnio fizinio krūvio patenkinimo poreikiai Anykščių mieste gali būti užtikrinami ir kitais būdais, šie asmenys gali rinktis tam specialiai skirtas sales, specialiuosius sporto aikštynus, kitus pratimus.
3) Kodėl šalia stovi du identiški treniruokliai, kurie treniruoja tas pačias raumenų grupes? (juk kalbėtis galima poromis ir treniruojant skirtingus raumenis, o paskui susikeisti treniruokliais vietomis).
Šalia nestovi du identiški treniruokliai. Netiesa. To projekte tiesiog nėra. Iš vizito pamenu, kad jūsų klausimo esmė, kodėl viename tame pačiame treniruoklyje vienu metu gali pratimus atlikti trys žmonės, dviem iš jų atliekant tą patį pratimą. Atsakant į tai, galiu patikinti, kad trys žmonės gali sportuoti, todėl, kad treniruoklis yra ne vienvietis, o trivietis. Labai dažnai viename treniruoklyje tą patį pratimą vienu metu gali atlikti keli žmonės – krūtinės ir pečių treniruokliai, kojų raumenų treniruokliai. Galima tik spėlioti, kodėl yra tokia nusistovėjusi praktika, veikiausiai tai susiję su galimybe sportuoti poromis, sinchroniškai atliekant tuos pačius veiksmus. Vėlgi svarbu paminėti ir pagrindinę šio projekto idėją – bendruomeniškumą, vietos gyventojų bendravimą, įtrauktį į bendras veiklas, laisvalaikio praleidimą, vaikų ir tėvų bendravimą gryname ore, sportavimą, žaidimą, aktyvų poilsį, ar tiesiog smagų laiko praleidimą kartu. Tiekėjai patikino, kad nors yra pastatę šimtus treniruoklių 15 šalies savivaldybių, tokią pastabą, kad kažkam užkliuvo jog vienu metu sportuoti gali daugiau žmonių, girdi pirmą kartą. Tai, kad treniruokliu gali naudotis 2 ar 3 žmonės vienu metu yra ne puikus bendruomeniškumo skatinimas, bet ir tam tikri gero treniruoklio atsparumo maksimalioms apkrovoms požymiai ir kokybės garantas.
4) Kaip naudotis tais žemais dviračių stovais-laikikliais? Ar dviratį geriau atremti pusiau pakrypusį 45 laipsnių kampu, ar guldyti ant tų rėmų, ar kaip kitaip prišvartuoti?
Siūlome naudotis kaip atrodo patogiausia pagal dviračio konstrukciją. Dviračiai skirtingi, todėl jų parkavimas gali skirtis. Vieniems puikiai pavyks atsiremti galiniu ratu, kitiems rėmo konstrukcija ir pan. Taip pat į stovus galima atremti ne vien dviračius, bet ir paspirtukus, vienaračius ir t.t.
5) Ką reiškia tos išsikišusios brutalios kampuočių (dvigubos T formos) armatūros virš turėklų apžvalgos aikštelėse? Ar tai yra meno kūrinys, ar tai atramos galimam stogeliui, ar koks kitas jų matomumo argumentavimas?
Malonu, kad apžvalgos aikštelės kelia asociacijų su meno kūriniu. H formos sijos yra išsikišusios už turėklo todėl, kad aiškiai atskirtų nuo pačios aikštelės pagrindo konstrukcijos. Aikštelių pagrindas pritvirtintas prie laikančių sijų šonuose, tokiu būdu apžvalgos aikštelė tampa labiau pakibus virš šlaito, elegantiškiau atrodo gamtiniame kontekste, kuriame labiau dera ažūras, elementų išskaidymas į atskiras dalis. Rezultate, vietoje vienos masyvios aikštelės su keturiomis kolonomis įbetonuotomis šlaite, turime aikštelę virš šlaito ir keturias konstrukcijas šalia.
Ką daryti su mediniais „karstais“ kitąmet, kai po žiemos šlapias sunkus juodžemis išlenks ir sulaužys plonas medines sienelių lentas?
Pirmiausiai kategoriškai nesutinku su užgaulaus epiteto „karstai“ vartojimu. Naudojant tokį žodyną yra skatinamos sodininkyste užsiimančių žmonių patyčios ir pašaipa, menkinama pati sodininkavimo idėja. Jeigu manote, kad pakeltos lysvės yra pagamintos netinkamai ir nekokybiškai, tuomet turėtumėte nedelsiant išreikšti šią pastabą rangovui. Medžio naudojimas pakeltoms lysvėms yra įprasta praktika. Tikrai matėte daugelyje vietų Lietuvoje, o individualiose valdose – tai tapo tiesiog įprasta praktika. Kartu su savivaldybės atstovais pristatant šio projekto koncepciją vertinančiajai ir finansuojančiai institucijai – CPVA, didelio susidomėjimo tuo metu sulaukė būtent skatinamos daržininkystės ir sodininkystės veiklos ir būtent Ramybės kvartalo rytinėje dalyje planuojama bendruomenės sodininkystės/daržininkystės teritorija, atsižvelgus į gerąją kitų miestų patirtį, buvo numatytos kaip bendruomenės bendrystės veiklų vieta, kurioje galės vykti ne tik edukaciniai užsiėmimai kvartale esančio lopšelio darželio „Eglutė“ vaikams, ar netoli kvartalo esančios J. Biliūno gimnazijos moksleiviams, bet (esant poreikiui) galės būti pritaikyta ir ūkininkų turgelio veiklai (aptarta galimybė ateityje šioje teritorijoje įrengti atskiras prekybos erdves).
Ką daryti su 3 obelimis, pasodintomis tiesiai po 2 brandžių ąžuolų vainikais?
Mūsų turimuose planuose ąžuolai tose vietose nebuvo pažymėti. Pačią pradžią projektavimui davę topografijos atlikėjai (topografijos planą suteikė savivaldybė) tiesiog nepažymėjo, ir kaip matyti iš šio atvejo, matyt, daro tam tikrų klaidelių visi. Įvertinus esamą situaciją siūlome persodinti pagal situaciją įvertinant ar yra poreikis persodinti 3 obelį.
Kaip elgtis su gabijonais, kai po žolės pjovimo, biomasė įsimaišys tarp vielomis apsaugotų akmenų ir pradės kompostuoti?
Numatyta, kad su laiku gabijonai apžels ir susiniveliuos su gamta. Atsitiktinis biomasės įsimaišymas nėra kažkuo blogas, o nedideliuose tarpeliuose užsilaikiusi žolė kompostuos tiek pat kiek žolė pievoje. Primenu, kad tai yra kraštovaizdžio projektas ir teks kantriai palaukti keletą metų ryškesnio rezultato, platesnių šešėlių, vešlesnių paviljonų ir gėlynų. Taip pat verta pastebėti, kad įrengus gabijonus ir lankantis sklype teko išgirsti gyventojų nuomonę, kad jiems praverstų dar daugiau suoliukų. Todėl reaguodami į išreikštą papildomą gyventojų poreikį, siūlome apsvarstyti galimybę papildomai numatyti medinių atsisėdimų montavimą ant gabijonų viršaus. Įrengimas būtų nebrangus, racionaliai išnaudotų esamas struktūras ir atlieptų papildomus gyventojų poreikius. Mes, projektuotojai, galėtume atsisėdimus suprojektuoti be jokio papildomo atlygio. Dėl šio sprendimo lauktume atsakymo iš savivaldybės.
Andrius Ropolas, architektas „Office De Architectura“
Šaltinis: Nyksciai
