Įvertinimas
Antradienį vykusiame Europos Sąjungos Aplinkos tarybos posėdyje aplinkos ministrai aptarė Gamtos atkūrimo reglamentą. Tai – pirmasis tokio pobūdžio ES masto išsamus atkūrimo teisės aktas, kuris padės įgyvendinti ES bioįvairovės strategiją. Kiekviena valstybė per dvejus metus nuo Reglamento įsigaliojimo turės parengti nacionalinius gamtos atkūrimo planus iki 2050 metų ir nusistatyti teisiškai privalomus gamtos atkūrimo tikslus.
Kadangi anksčiau sutarti bioįvairovės tikslai vis dar sunkiai įgyvendinami, Komisija pateikė pasiūlymą, kuriame nustatomi teisiškai privalomi gamtos atkūrimo kiekybiniai tikslai iki 2030 ir 2050 m. Įgyvendinus juos ne tik būtų atkurta bioįvairovė, bet ir būtų geriau vykdomi prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos švelninimo bei kiti ES tarptautiniai įsipareigojimai.
„Tai svarbi iniciatyva siekiant stabdyti beprecedentį biologinės įvairovės nykimą, atkurti ekosistemas ir prisidėti prie klimato kaitos valdymo ES ir tarptautiniu lygiu. Nustatomi ambicingi tikslai ir juos reikės įgyvendinti per gana trumpą laikotarpį, sutelkiant papildomus administracinius ir finansinius pajėgumus. Todėl būtina suformuluoti aiškias, visų vienodai traktuojamas ir praktiškai įgyvendinamas Reglamento nuostatas, kurios valstybėms narėms suteiks pakankamai lankstumo atkuriant buveines ir ekosistemas, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes“, – sako Aplinkos taryboje dalyvavusi aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė.
Pagal bendrąjį tikslą iki 2030 m. turės būti atkurta bent 20 proc. ES sausumos ir jūros teritorijų, o iki 2050 m. – visos ekosistemos. Čia prioritetas skiriamas didžiausią anglies dioksido absorbavimo potencialą turinčioms ekosistemoms.
Specifiniai tikslai skirti sausumos, pakrančių ir gėlo vandens, jūrų ekosistemų, buveinių rūšių būklei gerinti, miestų žaliųjų erdvių plotui didinti, paviršinių vandenų jungčių kliūtims pašalinti, apdulkintojų populiacijų mažėjimui stabdyti ir miškų bei žemės ūkio ekosistemų būklei gerinti.
Dėl konkrečių ES rodiklių dydžių bus deramasi rengiant nacionalinius gamtos atkūrimo planus iki 2050 m. Lietuva tokį planą per 2 metus taip pat turės parengti ir jame nustatyti tarpinius privalomus gamtos atkūrimo įvairiose ekosistemose tikslus iki 2030 ir 2040 m.
„Mums svarbu, kad ateityje įgyvendinant Reglamento tikslus, apimsiančius ne tik Natura 2000 teritorijas, būtų išlaikomi ir pagal Gamtos direktyvų reikalavimus jau pasiekti geros būklės rezultatai ir ši būklė neprastėtų. Akivaizdu, kad didesnės apimties ekosistemų atkūrimas, jų būklės gerinimas pareikalaus papildomų žmogiškųjų ir finansinių išteklių“, – sako aplinkos viceministrė R. Radavičienė.
Kaip vieną iš ambicingiausių tikslų Lietuva išskiria durpžemių drėgnumo atkūrimo tikslą. Lietuva yra viena iš durpžemių turtingų Europos šalių, jų plotas siekia apie 10 proc. šalies teritorijos. Žemės ūkyje naudojama, kaip dirbama žemė arba pievos, apie 130 tūkst. ha durpžemių. „Keliami tikslai yra itin ambicingi, atsižvelgiant į sudėtingą durpžemių atkūrimo procesą, todėl turi būti sudarytos galimybės valstybėms narėms pačioms nuspręsti, kur ir kokiu būdu atkurti nusausintus durpžemių plotus“, – sako aplinkos viceministrė.
Aplinkos taryboje aptariant kitus klausimus, pirmininkaujanti Čekija ir Komisija pristatė spalį ir gruodį pateiktas Nulinės taršos ir Žiedinės ekonomikos paketo iniciatyvas.
Nulinės taršos pakete pateikti ir jau Tarybos darbo grupėse pradėti svarstyti Aplinkos oro kokybės, Miesto nuotekų ir Paviršinio vandens direktyvų pasiūlymai. Lietuvai susirūpinimą kelia sugriežtinti reikalavimai nuotekų išvalymui ir mažų aglomeracijų aprūpinimui centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis. Diskusijas kelia ir griežtinamos oro kokybės normos, įgyvendinimo terminai bei finansavimo poreikis nustatytiems aplinkos kokybės standartams pasiekti.
Antrajame Žiedinės ekonomikos pakete Lietuva teigiamai vertina savanoriškos absorbentų sertifikavimo sistemos steigimą, nes jau dabar stebimas didelis ūkio subjektų suinteresuotumas ir poreikis. Lietuvai svarbu, kad būtų aiškiai apibrėžtos anglies dioksido absorbavimo veiklos, nustatyti absorbentų kokybės kriterijai ir sertifikavimo sistemos funkcionavimo reikalavimai, užtikrinant skaidrumą ir išvengiant dvigubos apskaitos.
Lietuva palankiai vertina Reglamento dėl pakuočių ir pakuočių atliekų pasiūlymą ir yra pasiruošusi aktyviai dalyvauti jo svarstyme. Tačiau svarbu, kad nustatant reikalavimus pakuočių surinkimui ir tolesniam tvarkymui bei užstato grąžinimo sistemai, būtų atsižvelgta į nacionalines aplinkybes ir jau veikiančias sistemas, neįpareigojant jų iš esmės keisti.
