2024-02-24
Aplinkos ministerijos Strateginio valdymo ir investicijų departamento mentorius Insesis Kiškis – vienas iš gausaus būrio Lietuvos savanorių, padedančių Ukrainos institucijoms ir žmonėms. Pernai jis kelis mėnesius praleido karo niokojamoje šalyje ir konsultavo Ukrainos aplinkos ministerijos kolegas.
I. Kiškis dalinasi savo įspūdžiais apie karą ir jo pasekmes.
Šiandien sukanka jau dveji metai, kai vyksta kraugeriškas karas Ukrainoje. Pirminis šokas ir baimė, kuriuos patyrėme pabudę 2022-ųjų vasario 24-osios rytą, buvo, kad išrinktoji Ukrainos valdžia per kelias dienas bus nuversta ir pakeista Maskvos marionetėmis. Tačiau pamažu tas slogias nuotaikas keitė optimizmas, kad visgi rusų armija nėra nenugalima. Vien tik garsioji frazė „Russkij vojennyj korabl, pošel n… !” ko verta!
Kai ministras Simonas Gentvilas pakvietė savanorius 2023 metais vykti į Kyjivą padėti kolegoms susiorientuoti kelyje į Europą, nedvejodamas pasakiau „noriu!“ Nepamenu, kad kas nors būtų atkalbinėjęs nuo šios minties, nors klausiančių, ar nebijau, buvo. O ko bijoti? Ukrainiečiai juk gyvena ir dirba, o kai skelbiamas oro pavojus – slepiasi rūsiuose. Tai ir aš su jais kartu išbuvau du mėnesius ir grįžau namo gyvas ir sveikas.
Jei manęs kas paklaustų, ar ukrainiečių apsisprendimas siekti narystės yra tvirtas ir gerai apgalvotas, tai atsakyčiau: dabartinės valdžios – taip. Tik iki narystės pradžios reikia įgyvendinti daugybę reformų ir priimti daug įstatymų, kad jie būtų suderinti su Europos Sąjungos teise. Ne visi tie pokyčiai bus populiarūs ir greitai įgyvendinami. Ukrainos Aplinkos ministerijos veiklos sritys šiek tiek skiriasi nuo Lietuvos. Kolegos iš Ukrainos nesirūpina statybos ir architektūros reikalais, tačiau mane šiek tiek nustebino, kad ministerijos funkcijoms nepriskiriamas ir geriamojo vandens tiekimas bei nuotekų tvarkymas.
Tačiau ministras Ruslan Strilec ir jo komanda labai aktyviai darbuojasi ir gerai išmano klimato kaitos švelninimo, atliekų tvarkymo, gyvosios gamtos ir miškų temas. Skaudi problema Ukrainoje – pramoninė tarša. Šiandien dar prisideda karo veiksmais gamtinei aplinkai padaryta žala. Iš didžiųjų katastrofų iškart prisimenu Kachovkos užtvankos susprogdinimo pasekmes. Karo veiksmų zonoje praktiškai neliko vadinamųjų „miško juostų“ – visus medžius sviediniai sulaužė kaip degtukus. Dėl naudojamos amunicijos susidariusi cheminė tarša dar mažai kur identifikuota. Ir jei Lietuvoje mes tvarkome pavienius senų pesticidų ar kitokių pavojingų atliekų sandėlius, tai net neįsivaizduoju, kiek pastangų reikės įdėti ukrainiečiams išspręsti gamtosaugines problemas.
Dar noriu užsiminti ir apie minų laukus. Kroatijos patirtis rodo, kad išminavimas gali užtrukti tris dešimtmečius, o Ukrainos atveju – gal ir ilgiau. Ir viskam reikia pinigų. Šiandien matome, kad paramos srautai pamažu pradeda sekti, sprendimai dėl naujų ir papildomų lėšų skyrimo priimami vis sunkiau. Labai apmaudu. Ir tai iškart jaučiama fronte. Karo pabaigos ir baigties kol kas niekas neprognozuoja. Tačiau nesutarimai aukštuose politiniuose kabinetuose neturėtų atvėsinti mūsų ryžto padėti Ukrainai išsivaduoti iš postsovietinių pančių, kurie ją buvo labai stipriai apraizgę.
Aš nebekartoju populiariojo šūkio apie Ukrainos didvyrių šlovę. Aš sakau “Разом до перемогi!” Kartu iki pergalės!
