Knygos puslapiuose nugulė aibė tikrų istorijų – nuo bankų plėšikais tapusių bankininkų ir Kremliaus elitui išplautų milijardų iki balsų supirkinėjimo Seimo rinkimuose ar verslo, sukurto vagiliaujant iš labdaros konteinerių. Suskaičiuota tiek pinigų, kiek pakaktų nedidelės valstybės biudžetui. Ir visi tie pinigai skleidžia specifinį kvapą. Smarvę.
Žodis „smarvė“ apima daug reikšmių. Nuo akivaizdaus ir tiesmuko dvoko iki poreikio „turėti smarvės“, kad savo noru lįstum ten, kur nešvaru, o neretai ir pavojinga. Galiausiai, jei gyvenimą pašventi kapstymuisi po svetimą smarvę, susitaikyk su tuo, kad ir pats šiek tiek prasmirsi.
„Kai pankas (iš tikrųjų kadaise nešiojęs skiauterę) yra ir skaičiukų, ir nuobodžių popierių maniakas, jūs gaunate knygą, kurią skaitydami daug juoksitės, bet ir kartu norėsite riebiai nusikeikti dėl sukilusios pykčio bangos. Tačiau ši knyga ne tik apie pinigus ir meilę. Ji ir apie viltį. Viltį, kad kol bus tokių pankų, purvinos verslo ir politikos istorijos lįs į viešumą.“
ARIAMOSIOS ŽURNALISTIKOS CENTRAS
Kadaise svajojau būti kunigu. Nepavyko. Ir gerai – tiek man, tiek bažnyčiai. Bet potraukis svetimoms nuodėmėms išliko. Taip tapau žurnalistu. O tai, ką čia perskaitysite, – ir ilgas svetimų nuodėmių sąrašas, ir savotiška išpažintis.
Per dvidešimt metų žurnalistikoje išmokau, kaip plauti purvinus pinigus, nusukinėti mokesčius, slėpti kyšius ar nusipirkti vietą Seime. Yra žmonių, kurie su tokiu žinių bagažu susikrauna turtus – ir daro tai visiškai legaliai. Galėčiau ir aš. Vietoj to, skaičiuoju svetimus pinigus, nemokėdamas užsidirbti savų. ] knygos puslapius sugulė dvidešimt metų, bet jais kelionė nesibaigia. Greičiau priešingai. Ir jūs galite prisidėti prie „Smarvės“ tęsinio.
Šarūnas Černiauskas
Šaltinis: Nyksciai
