– Praėjusią savaitę socialiniame tinkle paskelbėte smagią naujieną – Kretingos partnerį Ukrainoje, Novovolynsko miestą, pasiekė pirmasis iš dviejų Kretingos PSPC dovanojamų greitosios medicinos pagalbos automobilių…
– Noriu pabrėžti, kad mūsų bendrystė su Ukraina yra abipusė – duodame ne vien mes. Prieš keletą mėnesių ukrainiečių kariai, kurie buvo pakliuvę į rusų nelaisvę, atvyko pas mus, pasakojo savo patirtis, ką patyrė ir iškentėjo. Jie išbuvo kalėjime kelerius metus ir tas patriotiškumas, kurį jie mūsų jaunimui parodė gyvai, yra ypač svarbus.
– O kaip užsimezgė kontaktai su šiuo miestu?
– Draugystė prasidėjo prieš metus, lapkričio pabaigoje. Ilgai ieškojome parnerio, tikrinome jo patikimumą, ar galima su juo normaliai bendrauti, ar jis tikrai egzistuoja, nes gauname tikrai daug feikinių prašymų. Kai Seimo narys ir Ukrainos atstovas garantavo dėl patikimumo, prasidėjo bendrystė ir nuo to laiko turėjome jau ne vieną susitikimą.
– Minėjote, kad gimė šiltas, broliškas ryšys…
– Mes su Novovolynsko meru nesame tokie oficialūs asmenys, kurie bendrauja tik formaliai – mes ir pasiskambiname, ir susirašome žinutėmis. Tai yra broliškas bendravimas ir aš juo džiaugiuosi. Pats esu šaulys ir stengiuosi kaip galėdamas prisidėti prie paramos Ukrainai, nes ji kovoja ne tik už savo šalį, bet ir už visą Europą. Jei nusisuktume nuo jų, nežinau, koks būtų to rezultatas…
– O ar pačioje Kretingoje vyksta daug dezinformacinių atakų?
– Šiandien nė viena savivaldybė, tiek Lietuvos, tiek Europos, negali pasakyti, kad yra saugi nuo dezinformacijos. Stengiamės, kad tas saugumas išliktų kuo daugiau ir kuo ilgiau, tačiau dezinformacijos pakankamai daug socialiniuose tinkluose, viešojoje erdvėje.
Pasakysiu pavyzdį. Prieš pusmetį pranešėme, kad prie muziejaus griausime sovietinį bendrabutį. Tas vienas žodis „sovietinis“ akimirksniu sukėlė visus botus, kurie pradėjo komentuoti. Per kelias minutes gavome per tūkstantį netikrų pranešimų. Greitai išėmėme žinutę, kad jie neplistų toliau.
Tad penktoji kolona tikrai nemiega. Ne visi ją įvertiname, bet tai didelė grėsmė. Dezinformacijos pilna visur aplinkui.
– Kokie Kretingos savivaldybės tarybos prioritetai neskaitant saugumo ir paramos Ukrainai?
– Kiekvienas mūsų savivaldybėje suprantame, kad norint, jog rajonas klestėtų, turi būti užtikrintos kelios dedamosios – būtų geri darželiai, mokyklos ir, žinoma, tvari sveikatos apsauga.
– Beje, opozicija birželį boikotavo sprendimų paketą, susijusį su jūsų minimomis temomis, taip pat priedangų rajono įstaigose tvarkymu… Kaip sekasi dirbti toliau?
– Manau, sveikas protas nugali. Boikotuoti gali, jei supranti, kokios yra to pasekmės. Turime stabilią daugumą, kuri gali priimti reikalingus sprendimus.
Tikrai susitvarkome su priedangomis, medicina, švietimu. Kaip žinote, praėjusios kadencijos pabaigoje ministerija priėmė sprendimą, kad iš Salantų turi būti iškelti vienuoliktokai. Mes tam pasipriešinome ir šiandien vienuolikta klasė Salantuose yra.
O su slėptuvėmis nuėjome kiek kita linkme – dabar kalbamės su daugiabučių namų gyventojais, kad jie pas save įsirengtų slėptuves su savivaldos prisidėjimu.
– O kalbant apie sveikatos apsaugą? Kretingai dažnai prikišama, kad jai nieko nereikia, nes iki Klaipėdos vos daugiau nei dvidešimt kilometrų.
– Toks požiūris mums neatrodo teisingas. Todėl stengiamės iš visų jėgų išlaikyti ligoninę. Už 1,6 milijono eurų renovuojame Priėmimo skyrių – tai dar vienas žingsnelis, kuriuo siekiame, kad įstaiga stiprėtų. Gal ateityje čia ir nebus visų skyrių, bet tikrai stengsimės užtikrinti pagrindines funkcijas.
– Bet ir tai nėra lengva…
– Vasario mėnesį visos savivaldybės pasirašėme peticiją, kuri turėjo pasiekti Sveikatos apsaugos ministeriją, kad už viršplanines paslaugas būtų sumokama šimtu procentų. Šiuo metu esantys trisdešimt ar penkiasdešimt procentų mūsų netenkina. Stengsimės, kovosime, kad ligonių kasos apmokėtų šimtu procentų už paslaugas.
Norisi, kad Vyriausybė ir Seimas patikėtų mumis, kad galime susitvarkyti, kad esame arčiau žmonių, duotų daugiau laisvės ir viskas bus gerai, žinokite. Susitvarkysime.
– Kalbant apie vietos aktualijas, pasidalinkite naujienomis apie šalį sujaudinusią senutės Stanislavos istoriją. Moteris mirė apleista, išsekusi… Skelbta, kad artimieji kategoriškai atsisakė, jog jai būtų teikiamos socialinės paslaugos.
– Kai įvyksta tokios situacijos, žmonės bando ieškoti kaltų, kas ko nors nepadarė, kur buvo padėjėjai, ar jie išvis buvo, ar pastebėjo… Tačiau aš visai kitaip tą situaciją matau. O kur buvo artimiausi žmonės? Giminaičiai, kaimynai, buvę draugai?
Kodėl niekas neatkreipė dėmesio, kad ji neišeina į kiemą, kad jos nematyti darželyje, kad į parduotuvę neateina?
Pradedame baisėtis po visko, tačiau ir tai – galvojame ne apie save, o kitus. Čia mūsų nebrandžios visuomenės grimasos. Trisdešimt metų nepriklausomybės, aišku, mažai, mums reikia suaugti ir sustiprėti. Turėtume galvoti apie žmogų, kol jis yra šalia.
Prisiminkime, kada buvau pas tėvus, senyvą dėdę, tetą, kada domėjausi, kaip kaimynas gyvena, ar jis turi lėkštę sriubos?
– Bendravote su močiutės giminaičiais?
– Buvome susitikę mano kabinete, jie reiškė susirūpinimą, klausė, ar bus pradėtas patikrinimas, ar įsijungs teisėsauga. Taip, visa tai bus daroma. Bet klausimas paprastas ir jiems tą patį sakiau: gerbiamieji, o jūs nepamatėte, kas vyksta?
Atėjote pasipiktinti, bet tai jūsų artimas žmogus… Ar paskambinote jai, nuvažiavote?.. Jei buvo tokia situacija, kodėl iškart apie tai nediskutavome, kol buvo laikas.
Dirbant meru pažįsti visokių žmonių – jų gerąsias ir blogąsias puses. Atrodo, merai tik dalyvauja renginiuose, šventėse, bet išties būna susitikimų, po kurių išeini kaip po gero dušo. Tada tik sustiprėja pasiryžimas ir mintys, ką reikia dar padaryti, kad tai pakeistum.
