Įkrėtė tiek, kad vaikis stojo į muzikos technikumą (dabar – Stasio Šimkaus konservatorija) mokytis groti birbyne. Anais laikais muzikantai, lygiai kaip ir dabar, į visas puses: kapelos, ansambliai, duetai, kvartetai… Antano birbynė susidėvėjo.
Meistro, kuris sutaisytų, nerado. Tad taisyti ėmėsi pats. Bet tam reikėjo specialių įrankių. Pasidirbino. Tai, matyt, ir buvo kabliukas imtis pačių įvairiausių instrumentų gaivinimo, o vėliau – išnykusių atkūrimo.
Pagavo šišas
Sena lietuviška patarlė – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių: „Lepnerio, Bretkūno, Pretorijaus ir kitų Mažosios Lietuvos veikėjų darbuose radau nedidelius aprašymus, graviūrėles, kuriomis ir pasinaudojau.
Pavyzdžiui, atkurti psalterą. Dariau trejus metus. Šis instrumentas naudojamas pritarti psalmėms. Ištyrinėjau apie pusantro tūkstančio psalmių diapazonui nustatyti. Psalteras turi 10 vienodo ilgio stygų. Tai – žydiškas instrumentas.
Panašiai „mėsinėjau“ ir kitus nunykusius instrumentus. Kiekvieną dieną mokiausi. Pasiimdavau knygą, tarkim, apie muzikinę akustiką, ir studijuoju. Tiek naujovių kaskart atrasdavau…
Dabar nebesimokau. Džiaugiuosi gyvenimu name prie geležinkelio. Čia 1947 metais iš Rimkų buvo atkraustyta mūsų šeima. Aplinkui buvo vieni apkasai. Dabar esame apstatyti prekybos centrais. Man jie visai netrukdo, nes gyvenu tarsi kaime po dar tikriausiai vokiečių sodintomis obelimis ir vyšniomis.
Tik štai – labai padažnėjo geležinkeliu prariedančių sąstatų bildesys ir gausmas. Smegenų pusrutuliai reaguoja nevienodai. Vienas lyg ir džiaugiasi – ekonomika juk. Kitas labiau norėtų girdėti ne sąstatų dundesį, o muziką”, – pasakoja 77 metų Antanas.
