A. Kuzmarskis yra vienas iš šios organizacijos iniciatorių ir steigėjų, 14 metų – nuo 1999 iki 2013 m. – jis buvo renkamas asociacijos prezidentu, vėliau šias pareigas perdavė kolegoms.
Su asociacijos Garbės prezidentu A. Kuzmarskiu pasikalbėjome ir apie tą laikmetį, kai viskas kūrėsi, ir apie dabartinę situaciją uoste.
Kad būtų išgirsti
Kodėl reikėjo tokios asociacijos?
Asociacija įkurta 1999-ųjų gegužę. Tikslas – atstovauti uostininkų, uosto kompanijų interesams Vyriausybėje, Seime, Prezidentūroje, kitose Lietuvos bei tarptautinėse institucijose. Mūsų asociacija Klaipėdoje buvo bene pirmoji, suvienijusi įmones pagal veiklos profilį. Skatinome steigtis ir kitas asociacijas uoste, kad mūsų balsas būtų garsiau girdimas. Vėliau įkūrėme tarpasociacinę tarybą, buvau išrinktas jos pirmininku.
Mums reikėjo parodyti uosto, transporto sektoriaus svarbą šalies ekonomikai. Dažnai ne tik rodyti, bet ir įrodinėti, nes mūsų valstybė yra viena iš nedaugelio Baltijos šalių, kurios sostinė nutolusi 300 kilometrų nuo jūros.
Mes ėjome į įvairias Lietuvos valstybines institucijas ir taip po truputį didinome ir uosto vertę, ir įtaką. Sulaukdavome ir Lietuvos vadovų vizitų. Dažnai atvykdavo Algirdas Brazauskas – tiek būdamas premjeru, tiek prezidentu, asociacijoje lankėsi ir Valdas Adamkus, ir kiti svarbiausi šalies pareigūnai, gal tik su kai kuriomis išimtimis…
Per tiek metų asociacija įgijo vardą Lietuvoje. Kaip jums tai pavyko?
Nepriklausomybės pradžioje Klaipėdos uostas buvo laikomas kone kontrabandos ir visų blogybių mazgu. Tuo metu mes siekėme parodyti tikrąjį uosto veidą, pasakyti, kad tai – netiesa, kad uosto tikslai visai kiti – vystytis, organizuoti masinius krovinių srautus bendradarbiaujant ir sudarant sąlygas pirmiausiai Lietuvos pramonės eksportui bei importui, taip pat tranzitui.
Asociacijos atstovai dalyvavo tuometinio Vyriausybės transporto tranzito komiteto (dabar Lietuvos tranzito komisija), kurios pirmininkas – šalies premjeras, posėdžiuose. Tapome Klaipėdos uosto tarybos, Uosto plėtojimo tarybos ir kitų organizacijų nariais. Iš esmės mes prisidėjome prie Vyriausybės veiklos, žinoma, tik kaip patariamoji organizacija.
Asociacijos įkvėpėja buvo ir Lietuvos pramonininkų konfederacija. Jos ilgamečio prezidento šviesaus atminimo Bronislovo Lubio paskatinimas ir pagalba mums buvo be galo svarbi. Konfederacijoje buvo įkurtas Transporto ir tranzito komitetas, kuris vienijo ne tik Klaipėdos uosto kompanijas, bet viso Lietuvos transporto sektoriaus įmones. Tai buvo didelis postūmis į priekį. Taip susiklostė, kad man teko būti to komiteto pirmininku. Komitetas tebėra ir šiandien, gal tik kiek transformavosi jo veiklos kryptis.
Jūrų krovos kompanijų asociacija dabar vėl turi progą pademonstruoti savo vienybę, sukauptą patirtį bei profesionalumą parodant, kad Lietuva tebėra stipri ir patikima tranzito partnerė.
Siekis – specializacija
Kokius reikšmingesnius asociacijos tikslus išskirtumėte iš to laikotarpio?
1996-1998 metais, kai kūrėsi uosto kompanijos, dauguma jų krovė bet ką, ką tik galėjo krauti: ir durpes, ir medieną, ir trąšas, ir kt. Neturėjome specializuotų terminalų. Tad vienas iš svarbiausių tikslų buvo krovos kompanijų specializacija ir technologinis jų išvystymas. Tai reikėjo daryti švelniai, be jokio „stūmimo“. Per kokius penkerius metus mes tai pasiekėme ir tai tapo labai svarbiu reiškiniu uosto plėtroje.
Taip pat buvo aišku, kad neužtenka propaguoti uostą tik Lietuvoje, kad reikia kurti tarptautinius ryšius. Pirmiausia užmezgėme kontaktus su mūsų diplomatiniu korpusu. Kasmet, kai vykdavo mūsų diplomatų, garbės konsulų, komercijos ar transporto atašė susitikimai, visuomet stengdavomės pristatyti juose uostą, krovos kompanijas. Lygiai tai pat kvietėme ir užsienio šalių diplomatus, reziduojančius Lietuvoje. Manau, kad Klaipėdos uosto pristatymas tuo lygiu buvo labai reikšmingas ir pasitarnavo vėlesniam krovinių srautų augimui.
Kita vertus, asociacija nuolat siekė ir rūpinosi, kad Klaipėdos uostas turėtų kuo daugiau galimybių ir konkurencinių pranašumų prieš kaimynus. Krovos kompanijos pačios daug investavo į specializuotus terminalus, krovos įrangą ir technologijas, tačiau labai svarbu buvo ir krantinių, privažiuojamųjų kelių, geležinkelių statyba, uosto gilinimo darbai ir kt.
Kai pradėjome kurti kompaniją „Bega“, gylis uosto kanale buvo 8,5 metro, dabar jau kalbama apie 16-17 metrų perspektyvą. Manyčiau, kad asociacija buvo labai stiprus pagalbininkas Susisiekimo ministerijai, Uosto direkcijai siekiant turėti modernų, pajėgų uostą.
Stiprybė vienybėje
Kokie asociacijos uždaviniai šiomis dienomis?
Asociacija ir toliau spręs iškilusius uždavinius ir visada gins uostininkų, transportininkų, Lietuvos interesus. Mūsų stiprybė – vienybė, kuri pasiekiama per diskusijas.
Labai svarbu yra Lietuvos įstatyminė bazė. Asociacija nuolat dalyvauja analizuodama įstatymų, nutarimų projektus, siūlydama savo sprendimus. Būsiu atviras, ne visada mes buvome išgirsti. Gal įtakos turi tie 300 kilometrų?.. Tačiau mums reikia ir toliau teikti savo argumentus, analizę ir vizijas.
Prieš kurį laiką buvome susidūrę su Europos Komisijos priekaištais dėl Klaipėdos uosto žemės nuomos sutarčių sąlygų. Tuomet buvo priimti tam tikri sprendimai, tačiau manau, kad jie dar nėra iki galo geri ir prie jų reikės sugrįžti. Tai ypač svarbus ateities klausimas, galintis turėti įtakos uosto, kaip Lietuvos subjekto, išlikimui.
Tad asociacijai lieka svarbus vaidmuo bendradarbiaujant tiek su Europos Sąjungos institucijomis, tiek su Lietuvos Vyriausybe, Susisiekimo ministerija, Seimo nariais, išrinktais Klaipėdos regione, ir, žinoma, uostamiesčio Savivaldybe. Šalia to, manau, reikia siekti atkurti Transporto tranzito komiteto prie Vyriausybės veiklą, kuri apimtų uosto, geležinkelių, autotransporto, muitinės, tranzito ir kitas transporto sritis.
Kita vertus, asociacija dabar vėl turi progą pademonstruoti savo vienybę, sukauptą patirtį bei profesionalumą atkuriant dėl geopolitinių, ekonominių priežasčių ar taikomų sankcijų prarandamus krovinių srautus. Turime maksimalias galimybes, kurias sukūrėme per daugelį metų. Privalome išsaugoti ir toliau jas puoselėti. Asociacija gali parodyti, kad Lietuva tebėra stipri ir patikima tranzito partnerė. Turime teikti pagalbą Ukrainai gabenant jų krovinius, apie mūsų galimybes turi žinoti ir Vakarų Europos, ir Amerikos, Azijos žemynų pramonė bei verslai. Tikiu, kad ir mūsų kaimynystėje situacija pasikeis. Turiu vilties, kad kiti metai bus geresni nei šie.
